Apie šį sudėtingą filmą režisierių Arnaudą des Pallieres Paryžiuje kalbino kino kritikas Edvinas Pukšta.
– Skirtingai nei ankstesniuose jūsų filmuose, kuriuose pasakojamos istorijos apie vyrus, šio filmo centre – moteris. Kas lėmė tokį posūkį jūsų kūryboje?
– Taip, tai buvo mano kūrybos silpnybė, bet visada norėjau sukurti filmą apie moterį. Tiesą sakant, mano pirmojo filmo pagrindinė herojė buvo jauna moteris, studentė, bet tuomet man nepavyko perteikti moteriškumo taip, kaip to norėjau. Tad „Našlaitė“ yra pirmas tikras bandymas kalbėti moters tema. Kaip ir minėjote, mano kūryboje iki šiol nebuvo stiprių moterų veikėjų ir tai buvo papildomas kūrybinis impulsas – atrasti ir sukurti sudėtingą, gilų, turtingą moters charakterį. Manau, tai pats brandžiausias mano sukurtas personažas per visą karjerą.
– Prisipažinsiu, mane sužavėjo jūsų sumanymas atskleisti heroję keturių skirtingų aktorių dėka. Kai pirmą kartą žiūrėjau filmą, tai buvo įdomi staigmena, tik vėliau sujungęs visus taškus supratau šį jūsų sprendimą.
– Kuriuo momentu jūs perpratote, kad tai pasakojimas apie tą pačią moterį?
– Nors įžvelgiau sąsajų ir pradžioje, tik įpusėjus filmui supratau, kad tai ta pati herojė. Vis dėlto šiandien kai kurie filmo platintojai nusprendė išduoti žiūrovams šį siužeto niuansą prieš filmą, užsimindami apie tai aprašyme, nors, manau, tai supaprastina filmą. O koks jūsų požiūris? Ar žiūrovas turėtų žinoti, ar turėtų atspėti ir kada?
– Galbūt pervertinu žiūrovų žinias apie filmą, bet kaip žiūrovas visada noriu išgirsti dar negirdėtą kino kalbą. Einu į kiną, kad atrasčiau, išmokčiau naują kino kalbą. Tai yra ir mano kūrybos principas – kiekvieną kartą, kai imuosi naujo projekto, užduodu sau klausimą: koks tai bus pasakojimas, kokia kino kalba? Galbūt specifinė, galbūt dar neatrasta, kuri nauja forma perteiks pasakojimą žiūrovui. Noriu, kad žiūrovas tiek istoriją, tiek filmą kurtų kartu su manimi. Kuo labiau žiūrovas įsitraukęs į šį kūrybinį procesą, tuo labiau tai žadina jo vaizduotę. Manau, visus mano filmus sieja vienas bendras dalykas – ir tai mano kūrybos esmė – kad jie negali būti papasakoti kaip istorija, tik pavaizduoti kino kalba. Stengiuosi kurti tokius filmus, kad kiekvienas žiūrovas asmeniškai suvoktų, ką matė.
– Manau, jūs pasiekėte tikslą – „Našlaitė“ verčia spėlioti, įsitraukti ir kurti filmą kartu su jumis. Šiame filme ypač svarbus aktorių darbas. Turiu pasakyti, surinkote puikų aktorių ansamblį. Kylanti jaunoji aktorė Solene Rigot, kuri, mano manymu, jau artimiausiu metu taps ryškia kino žvaigžde, taip pat dvi talentingosios Adelės – Haenel ir Exarchopoulos. Štai Adelę Haenel mačiau net keturiuose filmuose per pastaruosius metus. Kas lėmė aktorių pasirinkimą kiekvienu konkrečiu herojės gyvenimo etapu?
– Pirmoji aktorė, kurią pakviečiau, buvo Adele Haenel. Susitikau su ja ir pasiūliau jai vaidmenį. Labai gerbiu ją kaip aktorę, galbūt todėl padariau tai, ko neturėjau daryti, – pasiūliau jai pačiai rinktis, ar ji nori atlikti 20, ar 27 metų herojės vaidmenį. Ji labai brandi aktorė ir tiko abiem vaidmenims. Ji išmintingai atsakė, kad tai mano pasirinkimas ir suvaidins tai, ko jos paprašysiu.
Tuomet prie projekto prisijungė Adele Exarchopoulos ir tapo aišku, kuri bus kuri. Nors tarp jų tik vienerių metų skirtumas, jos labai skirtingos. Naujoji Adele yra jaunatviška, drąsi, jos požiūris ir būdas atitiko dvidešimtmetės herojės laikotarpį – instinktyvios, tyrinėjančios savo seksualinį, gundymo potencialą, tad viskas puikiai susidėliojo. Tuo tarpu jaunąją aktorę Vegą Cuzytek atsirinkau iš pirmo žvilgsnio – pasižiūrėjau į nuotrauką ir supratau, kad ji yra ta. Džiaugiuosi, kad teko su ja dirbti, nes ji turi unikalią savybę, reikalingą septynerių metų mergaitei – didžiulį susikaupimą, be to, ji buvo atsidavusi darbui filmavimo aikštelėje.
Tuo tarpu didžiausias sunkumas iškilo ieškant aktorės, kuri galėtų suvaidinti trylikos metų paauglę. Norėjau, kad ją vaidintų vyresnė aktorė, šešiolikmetė, kad galėčiau parodyti vaiką jau bręstančios moters kūne. Man pasisekė, kad radau Solene Rigot. Nors tuo metu aktorei buvo 23 metai, jos tyras ir vaikiškas veidas buvo tai, ko man ir reikėjo. Man pasisekė dar ir dėl to, ką jai teko vaidinti sudėtingose smurto scenose. Nors teisiškai jas galėjo suvaidinti ir šešiolikmetė, nes smurtas nėra tikras, tik imituojamas, vis dėlto aktorės patiriami jausmai yra tikri, tad man labai palengvėjo, kad vyresnė aktorė suvaidino šias scenas, nes morališkai būtų buvę sunku, jei jauna aktorė atsidurtų tokioje padėtyje.
– Norėjau paklausti apie Rumuniją, kuri šiemet yra „Kino pavasario“ šalis partnerė. Dalis jūsų juostos nufilmuota šioje šalyje. Gal galite papasakoti, kodėl pasirinkote Rumuniją?
– Rumunija yra ir artima, ir tolima, egzotiška, bent jau iš prancūzų žiūrovo perspektyvos. Šį pasirinkimą lėmė ir konkretūs dalykai – filmo siužete turi būti šalis, kuri nėra Šengeno erdvės narė, be to, nors tai ir subjektyvu, dalis prancūzų įsivaizduoja Rumuniją kaip neturtingą šalį. O aš norėjau pavaizduoti moters gyvenimo situaciją, kai ji yra visiškai pažeidžiama ir besilaukianti pagrindinė herojė, norinti, kaip ir bet kuri motina, saugiai pagimdyti vaiką, neturtingoje šalyje turėtų jausti dar didesnę įtampą ir būti dar labiau pažeidžiama.
