Praėjusiais metais lietuviškų šaknų turintis, Ukrainoje gimęs, tačiau nuo studijų metų Maskvoje gyvenantis režisierius Odesos festivalyje, kaip žiuri narys, vertino ukrainiečių filmus. Šį kartą jis pristatė prorusišką filmą „Close Relations“.
V. Mansky giminė išsibarsčiusi po visą Ukraina: mama tebegyvena ten, kur gimė režisierius – Lvove, kiti giminės – Odesoje, Kryme, Donbaso regione. Pasibaigus Maidano revoliucijai, V. Mansky drauge su savo kamera ryžtasi juos aplankyti. Įamžindamas artimus žmones, kuriuos kiršina šalies susiskaldymas ir jo paveiktos politinės pažiūros, dokumentininkas atskleidžia Rusijos ir Ukrainos konflikto pasekmes. „Nukreipdamas kamerą į paprastus žmones, stengiuosi žiūrovui parodyti, ką jų gyvenimams, santykiams padarė komplikuota šalies istorija“, – kalbėdamas apie savo naujausią filmą sako V. Mansky.
Ir šį kartą negailėdamas ironijos, labai intymia forma režisierius kuria karo grėsme gyvenančios, susiskaldžiusios tautos paveikslą. Seanso Odesos kino festivalyje metu, kur daugumą sudarė vietiniai, emocijos buvo nevaržomos – žiūrovai, tęsiantis filmui, sunkiai valdė diskusijas.
Puikiai nusiteikęs V. Mansky po įtempto seanso, kuriame lankėsi ir kai kurie filmo veikėjai (tarp jų – režisieriaus mama) atsako į žiūrovų klausimus.
– Kaip ir kada kilo mintis sukurti filmą apie skirtingose Ukrainos dalyse gyvenančius giminaičius?
– Viskas įvyko labai netikėtai ir spontaniškai. Prasidėjus įvykiams Maidane, Šiaurės Korėjoje filmavau „Čia visad šviečia saulė“. Ten nebuvo ne tik interneto, bet ir mobilaus ryšio. Taigi ilgą laiką net nenutuokiau apie tai, kas vyksta Kijeve. Tik grįžtant, viename Rusijos oro uostų prisijungiau prie interneto ir pradėjau skaityti naujienas iš Ukrainos. Kaip suprantate, visas jas perskaičiau atgaline data. Buvo labai įdomi patirtis. Iš karto supratau, jog privalau sustabdyti filmavimus Šiaurės Korėjoje ir vykti į Ukrainą. Beje, manau, kad ateityje kursiu filmą, kuriame apie tam tikrą įvykį bus kalbama atvirkštine tvarka – nuo pabaigos iki pradžios.
– Kas kuriant šį filmą jums buvo sunkiausia?
– Visus žmones, kuriuos matote filme, labai myliu. Tačiau tikrai ne su visų nuomonėmis ir pažiūromis sutinku. Tačiau, kaip režisierius, iš profesionalios pusės, turėjau leisti jiems visiems pasisakyti. Tas ir buvo sunkiausia.
– Kaip šis filmas pakeitė jūsų gyvenimą?
– Kurdamas savo dokumentinius filmus, visuomet kažkuo rizikuoju, tačiau šį kartą, įsileidęs žiūrovą į savo šeimą, ant kortos pastačiau jų visų ramybę, pažeidžiau privatumo ribas. Dar kurdamas šį filmą, buvau priverstas palikti savo namus Rusijoje. Persikėliau gyventi į Latviją, kur, galima sakyti, pradėjau viską iš naujo.
– Koks yra pagrindinis filme „Close Relations“ skambantis klausimas?
– Kurdamas filmus, užduodu daug klausimų, nes dėl vieno užtenka susėsti ir pasinerti į viešą diskusiją. Tas pats nutiko ir filmuojant „Close Relations“. Ir šį kartą ieškau atsakymų. Labai dažnai į daugelį klausimų jų taip ir nerandu.
– Labai retai pasirodote savo filmuose. Kodėl šį kartą nusprendėte prabilti į žiūrovą ne tik iš už kameros?
– Esu sukūręs apie 30 filmų ir tai yra antras kartas, kuomet į filmą įtraukiau epizodą su savimi priešais kamerą. Taip nutiko, kad montuojant būtent tų vietų prisireikė. O nufilmuotos jos visiškai intuityviai, per daug negalvojant. Man nepatinka šmėžuoti kadre, ypač vilkint baltas kelnes (juokiasi).
– Kodėl filmas įrėmintas į retro rėmelius užapvalintais kampais?
– Dar studijuodamas savo pirmąjį filmą nufilmavau 16 mm juosta. O jai būdingas toks įrėminimas. Panorau ir „Close Relations“ rodyti tokia pat stilistika.
– Ko išmokote kurdamas „Close Relations“?
– Kurdamas vaidybinį kiną, tu atiduodi visą save – po dalelę išsidalini aktoriams, kūrybinei grupei, pagalbiniams darbuotojams. Tuo tarpu kurdamas dokumentinį kiną, tu pilnėji ir tuštėji. Yra daug dalykų, kurie stebina, šokiruoja, tačiau išskirsiu vieną – ilgus metus dirbdamas kine buvau įsitikinęs, kad viso pasaulio vaikai turi vieną bendrą bruožą – kai juos filmuoji, jie reaguoja į kamerą. Tuo tarpu Šiaurės Korėjoje nė vienas vaikas net nežvilgtelėjo į ją. Nė vienas iš tūkstančio žygiuojančiųjų parade. Jaučiausi tarsi manęs nebūtų. To jausmo niekuomet nepamiršiu.
– Koks žmogus gali būti dokumentinio kino režisieriumi?
– Jei tu nepasiruošęs nukreipti kameros į save, reiškia, dokumentika ne tau. Dvejojantiems rekomenduoju nufilmuoti dialogą su savo atvaizdu veidrodyje. Antras dalykas – jei tu nebūsi įdomus savo filmo herojui, jis niekada nebus įdomus žiūrovui. Trečia – kažkada draugų, kolegų rate atlikome apklausą. Reikėjo atsakyti į vieną klausimą: jei degtų jūsų filmo herojaus namas – gesintumėte gaisrą ar filmuotumėte? Atsakymai pasiskirstė tolygiai. Gaisro gesintojai dokumentininkais netapo.
– Jūsų filmai kalba labai skirtingomis temomis. Kaip pasirenkate jų herojus?
– Visų pirma mane turi sudominti žmogaus asmenybė. Ne sužavėti, ne sukelti simpatiją, bet sudominti. Mergina iš muzikinės grupės „T. A. T. U.“ man ne mažiau įdomi už Vladimirą Putiną ar Dalai Lamą.
– Ar tikite, kad kažkada Rusijos ir Ukrainos santykiai pasitaisys ir tarp jų įsivyraus taika?
– Geriausia, kad šios šalys tarpusavyje turėtų kuo mažiau reikalų.
– Ar jaučiatės ukrainiečiu?
– Gimiau šioje šalyje. Mano artimieji čia gyvena. Viskas, kas manyje gero ar blogo, atėjo būtent iš Ukrainos.
