2017 09 01

Naujame N.Medutytės filme apie šauktinius – elektroninė muzika iš Los Andželo

Garso takelis – tai itin svarbi kiekvieno filmo dalis. Būtent todėl rugsėjo 8 d. Lietuvos kino teatruose pradedamo rodyti dokumentinio filmo apie pirmųjų Lietuvos šauktinių savanorių patirtį kariuomenėje „Siena: tarp Rytų ir Vakarų“ režisierė Neringa Medutytė kompozitoriaus pradėjo ieškoti dar praėjusiais metais. Galiausiai ji pasirinko indų kilmės, elektroninės muzikos kūrėją Ray Armando Morabito.
Neringa Medutytė
Neringa Medutytė / Irmanto Gelūno / BNS nuotr.

„Prie filmo dirbau metus, todėl puikiai žinojau, kokios muzikos jam reikia. Po ilgų paieškų atradau Ray elektroninę muziką. Norėjau, kad filmas skambėtų moderniai, bet kartu ir mistiškai, kad tai sujaudintų žiūrovus ir perteiktų paslaptingą Lietuvos dvasią. Pasakojant pirmųjų šauktinių istorijas, norėjau pasauliui parodyti, su kokiais politiniais iššūkiais susiduria Lietuva dabar ir kokią įtaką tam padarė beveik 50 metų trukusi okupacija. Tai rimtos temos, ir muzika turėjo žiūrovą perkelti iš faktinio – į jausmų pasaulį“, – sako Jungtinėje Karalystėje gyvenanti filmo režisierė.

Kaip prisimena N.Medutytė, į kompozitorių ji kreipėsi ne iš karto, nes manė, kad toks filmas jam bus visai neįdomus.

„Galvojau, kad Ray paslaugos mums bus tiesiog neįperkamos. Jis tuo metu kūrė su savo žmona violončelininke Tina Guo, kuri koncertuoja su vienu garsiausių kompozitorių kino pasaulyje – Hans Zimmer. Ilgai delsiau, bet kadangi esu muzikai labai išranki, nusprendžiau vis dėlto išdrįsti ir jam parašyti. Ir iki šiol negaliu atsidžiaugti, kaip viskas buvo paprasta, ir kaip gerai Ray suprato ne tik filmo viziją, bet ir dokumentinių filmų finansinę virtuvę. Tai praktiškai buvo jo dovana vien dėl to, kad jam patiko filmo idėja”, – prisimena režisierė.

Indų kilmės, Italijoje užaugęs, D.Britanijoje studijavęs ir JAV piliečiu tapęs filmo kompozitorius R.A.Morabito džiaugiasi turėjęs galimybę pirmą kartą prisidėti prie lietuviško filmo ir vadina tai neįkainojama patirtimi.

Asmeninio archyvo nuotr./Ray Armando Marabito
Asmeninio archyvo nuotr./Ray Armando Marabito

– Kodėl sutikote kurti muziką lietuviškam filmui apie šauktinius?

– Tiesą sakant, pradžioje buvau kiek skeptiškai nusiteikęs. Nebuvau tikras, ar noriu dirbti prie užsienyje kurto filmo, susijusio su politika. Tačiau, kai pamačiau šį dokumentinį filmą, aš jį tiesiog įsimylėjau. Man labai patiko pagrindinė „Siena: tarp Rytų ir Vakarų“ žinia, kurią Neringa siunčia ne tik lietuviams, bet ir visam pasauliui. Tai yra ypatingas projektas. Man didžiulė garbė, kad galėjau prie jo prisidėti. Darbas su Neringa ir visa jos komanda buvo nuostabi patirtis.

– Ką apie Lietuvą ir jos istoriją žinojote prieš pradėdamas dirbti prie filmo?

– Būsiu atviras. Apie Lietuvos istoriją ir kultūrą nežinojau absoliučiai nieko. Augau Italijoje ir gal kartą buvau girdėjęs Lietuvos vardą Antrojo pasaulinio karo kontekste. Džiaugiuosi, kad šis filmas praplėtė mano akiratį. Visgi kuriant muziką mano užduotis buvo kaip įmanoma geriau pabrėžti kiekvienoje scenoje vyraujančias emocijas.

Filme skamba ir kelios lietuviškos dainos. Manau, tai buvo puikus režisierės sprendimas, priartinantis filmo muzikinį takelį prie lietuviškos kultūros.

– Kaip apibūdintumėte savo muziką, kuri skamba filme?

– Kai Neringa susisiekė su manimi, paaiškėjo, kad jai labai patiko vienas mano prieš daugelį metų sukurtas kūrinys. Ji norėjo, kad filme skambėtų būtent tokio stiliaus muzika. Dažniausiai kuriu elektroninę muziką, todėl labai apsidžiaugiau, kad Neringa garso takeliui norėjo būtent tokio stiliaus. Neringai patikusį kūrinį atnaujinau, įtraukiau fortepijono ir sintezatoriaus partijas, kurios padėjo pabrėžti emocionaliausias filmo vietas. Esu labai patenkintas galutiniu rezultatu. Manau, kad muzika labai gerai papildo filmą, suteikia jam modernumo ir originalumo.

– Kiek laiko užtruko kūrybinis procesas, kol pasiekėte galutinį rezultatą?

– Procesas truko apie porą mėnesių. Neringa buvo labai patenkinta darbo rezultatu, tad daug pakeitimų daryti nereikėjo. Kai ji man prasitarė, kad per galutinę filmo peržiūrą visi verkė, supratau, jog mums pavyko sukurti, tai ką norėjome.

Mano kūrybinis procesas yra gana keistas. Nelaikau savęs tradiciniu kompozitoriumi. Nors būdamas dar visai jaunas ir studijavau fortepijoną, tačiau beveik viską, ko tada išmokau, jau spėjau pamiršti. Prisimenu tik patį grojimo principą, kurį iki šiol naudoju programuodamas ir komponuodamas muziką. Laimei, gyvenu tokiame amžiuje, kai kūryboje galima naudoti technologijas.

– Ar Jums yra tekę ir anksčiau dirbti prie filmui skirtos muzikos kūrimo?

– Aš visuomet mėgau muziką, tačiau rimčiau ja susidomėjau tik prieš ketverius metus, kai persikrausčiau gyventi į Los Andželą. Sulaukdavau vis geresnių atsiliepimų apie savo kūrybą, todėl ir nusprendžiau tuo užsiimti rimčiau. Šiuo metu dažniausiai kuriu pop ir elektronininę šokių muziką.

Iki šiol dažniausiai dirbdavau prie mažesnių projektų. Muzikos kūrimas filmui „Siena: tarp Rytų ir Vakarų“ man buvo visiškai nauja patirtis. Šis procesas man labai patiko. Kaip ir darbas su visa Neringos komanda. Tikiuosi, kad tai ne paskutinis mūsų bendras projektas.

Naujajame filme „Siena: tarp Rytų ir Vakarų“ skamba ir lietuvių autorių – Rasos Serros, Aistės Smilgevičiūtės, Vytauto V.Landsbergio – kūriniai, taip pat galima išgirsti ir violančelininkę Tina Guo.

VIDEO: „Siena: Tarp Rytų ir Vakarų“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų