Bijau, jog lietuviškų trumpametražių filmų programos darbas „Troškimas, kad pavyktų“ (A Desire for Things to Work) veikia tarsi viso platesnio reiškinio metafora. Gerdos Paliušytės filme kamera keliauja naktinėmis Amsterdamo gatvėmis. Be jokio aiškiai žiūrovui įvardijamo tikslo ir be bandymo ką nors šiame pasivažinėjime paaiškinti.
Aprašyme teigiama, kad kelionė skirta žmogaus libido ir užslėptoms fantazijoms, kad matoma architektūra primena užslėptus troškimus. Nieko panašaus išskaityti filme nepavyko, o kelios padrikos užkadrinės frazės atrakinti užslėptų apmąstymų nepadėjo. Vizualiai G.Paliužytės kūrinys gražus ir, dar svarbiau, įdomus. Norisi tikėti, kad jame buvo potencialo pasakyti kažką įdomaus.
Bet visa tai liko tik troškimas, kad pavyktų, o ne iš tiesų veikiantis, išbaigtas kūrinys, turintis tuo pačiu ir kaip, ir ką pasakyti. Nors minutės su „Troškimu“ neprailgo, vėl ir vėl savęs turėjau klausti: kas iš to? kam šitai skirta? kokios emocijos iš manęs tikimasi? Didžioji dalis programos filmų lygiai taip pat žavėjosi miesto peizažu ir paliko žiūrovą be aiškaus atsakymo kam.
Plytų gamyklos kasdienybę rodantis „Atmink, iš molio esi“ (Remember, Thou Art Clay) išlaikė pirmojo dokumentinio filmo problemas atrasdamas ir naujų. Pastatas, kurį filmuoti ėmėsi režisieriai Elvina Nevardauskaitė ir Davidas Heinemannas, neabejotinai turi kažką tinkančio kamerai, bet kuo daugiau prie jo rankas prikiša filmo autoriai, tuo toliau jautiesi nuo jo atmosferos nukeliavęs. Baubia grėsminga muzika, už kadro skamba darbuotojos kalbos nuotrupos, viena po kitos šoka sutrūnijusio fabriko detalės. Viskas tam, jog publika būtų užburta. Tik efektas, deja, atvirkščias – žiūrovui forsuojamas kažin koks misticizmas, per griūnantį pastatą esą paliečiantis ir žmogaus mirtingumo temą.
Tebūnie, gal visa tai čia ir yra, gal devynios minutės su industrinės visuomenės reliktu įrodo sizifišką visos būties prigimtį, bet kliūna režisierių elgesys su savo turima medžiaga – „Troškimo, kad pavyktų“ galima nemėgti, tačiau jo autorė pakankamai pasitikėjo savo žvilgsnio geba perteikti fiksuojamus objektus, ką „Atmink, iš molio esi“ atstoja tik šokinėjimai į visur ir niekur.
Nors stilius visai kitas, Tomo Ramanausko animacinis filmas „Po mirties, prieš pragarą“ (After Death, Before Hell) dorojasi su ta pačia užduotimi – bandymu į kiną perkelti tikro gyvenimo dalį. Pristatydamas filmą režisierius kartojo, jog tai tikra, nors ir sunkiai įtikima istorija. O prie debiutinio filmo kūrimo praleisti septyneri metai.
Šis faktas itin stebina, nes iš visų filmo nuodėmių didžiausia yra kaip tik toji, kuriai sutvarkyti šie metai, rodos, ir turėjo būti skirti. „Po mirties, prieš pragarą“ vizualinė pusė – kompiuterinė ir šalta, o jos išpildymas neatrodo kokybiškas. Filmo animacija primena ne kino teatre žiūrėtiną filmą, o „Youtube“ klipą, kuriame veikėjai pripaišomi tik tam, kad būtų lengviau klausyti pasakotojo.
Likusios dalys – klasikinis kaubojiškas pasakotojas, muzikinis euforijos montažas, supažindinimo su „tikra“ istorija keliai – yra tarsi kičas, tarsi hommage, aišku tik tiek, kad pakankamai energijos išjudinti žiūrovą taip ir neatsiranda. Jei veiksmas truktų ilgiau, pradėtumei keiktis, bet vienuoliką minučių išžiūri norėdamas sužinoti, kokia yra toji režisierių įkvėpusi istorija. Tačiau kai tai yra didžiausias filmo pliusas, galbūt nereikėtų per daug džiaugtis.
Animaciniai Gedimino Šiaulio „Kaukai“ (Running Lights) skirti vaikams paaiškinti mirtį. Ar tai pavyko – nežinau, bet iš audringų plojimų po filmo spėčiau, jog daugelį šis kūrinys papirko.
Man tiek „Kaukų“ istorija, tiek iš partrenkto triušo išaugantys kaukai rodėsi kažkur matyti ir girdėti. Bet abejodamas, ar esu tikslinė šio filmo auditorija, turiu pripažinti, jog G.Šiaulio juosta turi savitą stilių bei nuosekliai papasakotą istoriją, tad net ir neparodydama kažko inovatyvaus ar pribloškiančio, yra veikiau sėkmingas, nei nesėkmingas kūrinys. Juo labiau, kad filmas skirtas vaikams, kuriems jis turėtų tikti ir patikti.
Jei nauja lietuviško kino banga egzistuoja, tai Kamilės Milašiūtės „Motinos diena“ (The Mother's Day) pataikė tiesiai į ją. Matome akmeninio veido maroziuką (akt. Rokas Tarulis), ieškantį, kur gyvena jo motina. Režisierė kurią aptrupėjusių rajono laiptų ir repuojančio treninguoto jaunimo estetiką – tai jaunosios kartos lietuvių režisieriams jau tapo įprasta. Kaip kad tapo įprasta bėgant nuo klasikinių dialogų, kuriuose veikėjai atvirai lieja širdis, pereiti prie visiško antipodo – pokalbių, kur visi vienas kitam atšauna vienu žodžiu.
Visa tai jau ima kiek pabosti, ypač kai pats protagonistas lieka be savybių. Net lyginant siaurame lietuviško kino kontekste, „Motinos diena“ atrodo kiek išsikvėpusiai, o tai reiškia, jog ir visas darbas perteikiant istoriją per vieną mažytį epizodą, šiuo atveju, kelionę įteikti motinai gėlių, nueina perniek, nes ateinama prie nuspėjamumo, nuo kurio prieš tai bandyta pabėgti. Kaip ir ankstesniame savo filme „Normalu, kad žmonės miršta“ (After Rave), K.Milašiūtė įrodo mokanti filmą „sukalti“, tik šįsyk kiek per daug pasikliauja triukais, kuriuos jau anksčiau perprato.
Kaip ir buvo galima tikėtis, geriausią įspūdį paliko Karolio Kaupinio „Budėjimas“ (Watchkeeping). Kiek netikėta tik tai, kokia persvara jis aplenkia likusius, mat nepaisant kelių pastebimų trūkumų, antrasis K.Kaupinio filmas yra vienas geriausių trumpametražių filmų, kuriuos mačiau per ilgą laiko tarpą.
Tėvas (akt. Darius Meškauskas) ir sūnus (akt. Donatas Želvys) rūpinasi mirštančia žmona ir mama. Abu pykdamiesi dūsta nuo karščio. Vasara, šalia ligoninės vyksta futbolo rungtynės, gydytojai išėję parūkyti juokauja – mirtis į tai lyg ir neįsipaišo, bet kuo daugiau prabėga laiko, tuo labiau įtiki „Budėjimo“ atmosfera.
Siužeto prasme nieko įspūdingo neįvyksta. Abiems veikėjams kiek pritrūksta ir laiko ekrane, ir kokybiškų dialogų, bet tai nublanksta prie vizualiai nepaprastai stiprią estetiką. Čia nekalbu apie gražų kameros darbą (jau įprasta močiutiškai sakyti „šiais laikais viskas gražiai nufilmuota“), kalbu apie konceptualiai vientisą kinematografiją – kiekvienas kadras „Budėjime“ ne tik nepriekaištingai sudėliotas, tačiau ir reikšmingas. K.Kaupinis drauge su operatoriumi Simonu Glinskiu papasakoja istoriją nepalikdami joje nieko nereikalingo, o tam, kas reikalinga, rasdami idealiai tinkančias kompozicijas.
Fiksuodamas tuos pačius jau minėtus miesto peizažus, režisierius sugeba iš jų sukurti aiškų, su kitais programos filmais nesupainiojamą stilių, bet, dar svarbiau, kalbasi su žiūrovu ne sukišdamas savo parašytus žodžius priešais kamerą, o pagimdydamas išbaigtą atmosferą – visų pirma, per vaizdą. Tokie filmai pasitaiko itin retai ir tai priverčia liūdėti, jog „Budėjimas“ ekranuose neužsibuvo dvigubai ilgiau, ir nekantriai laukti kito K.Kaupinio projekto.
„Kino pavasario“ lietuviškų trumpametražių filmų programos filmai buvo be galo skirtingi, nors daugumoje jų ryškus noras kalbėti apie griūvančius miegamuosius rajonus ir tai daryti griežtai vengiant sentimentalumo ar apibendrinančių aiškinimų. Ar tai tikrai naujas judėjimas, ar tik mada, spręsti kol kas neapsiimčiau – argumentų neabejotinai galima rasti abejoms pusėms.
