Ankstesniame savo filme „Kunigo naudą velniai gaudo“ A.Šlepikas purvan gramzdino Žemaitės kūrybą, o šįkart drauge su scenarijaus autoriumi Mindaugu Nastaravičiumi išsirinko naują auką – Petro Vaičiūno pjesę „Patriotai“, kurios motyvais ir sukurtas filmas.
P.Vaičiūno pjesės veiksmas iš tarpukario perkeliamas į nūdieną. Čia vienas didis patriotas Napoleonas dirba kitam didžiam patriotui Petrui. Jiedu myli Lietuvą, todėl grobsto jos žemę. Napoleono sūnus Karolis šią žemę saugos – jau greit jis (beveik) savanoriškai išeis tarnauti į kariuomenę.
Šia proga šeima organizuoja šventę – Napoleono žmona Liuda vadovauja berniukų vokaliniam ansambliui, šventės metu trauksiančiam dainas apie motiną ir tėvynę, o iš „Londės“ grįžta lietuvių kalbą jau kiek primiršusi jųdviejų dukra Liucija su savo išrinktuoju Marku. Šventėje, žinoma, dalyvauja ir Napoleono viršininkas, departamento direktorius Petras.
Tiek kartų kartojant vieną ir tą patį „bajerį“ pasiekiamas toks somnambuliškas lėtumas, kurio rasti nepavyktų net Šarūno Barto filme.
Beveik visi šios kompanijos nariai mušasi į krūtinę ir sakosi esą patriotai. Palikus nuošalyje tą faktą, kad savo meilę tėvynei filmo personažai deklaruoja kone kiekviename sakinyje, o žodis „patriotas“ trisdešimtąją filmo minutę ima skambėti kaip mantra, derėtų išsiaiškinti, kas gi yra patriotas pagal „Patriotus“. Atsakymas paprastas – tai cepelinus valgantis, krepšinį dievinantis ir žemės užsieniečiams ginkdie atiduoti neleisiantis homofobas.
Šaipytis iš nacionalinių stereotipų yra vienas įdomesnių nusisekusių nacionalinių komedijų bruožų, bet stebint, kaip tie patys trafaretai naudojami kone visuose lietuviškuose komerciniuose filmuose, pradedi abejoti dviem dalykais: 1) ar lietuvį apibūdina tik cepelinas burnoj?; 2) ar iš stereotipų išties šaipomasi, o ne jais mintama?
Klausimai subtilūs, tačiau „Patriotai“ nesismulkina. Personažai čia aiškūs kaip du kart du – ne „vaičiūniškai“ šaržuoti, tačiau stačiai stereotipiški ir iki negalėjimo vienodi. Dukra čiaumoja gumą ir, radusi laimę emigracijoje, dergia Lietuvą, tarnaitė gašliai sukinėjasi apie šeimininką, o prokuroras, žinoma, atrodo kaip laiba Erkiulio Puaro versija. Štai tokie charakterių eskizai sukinėjasi ekrane šlovingas 95 min.
Ar verta besakyti, jog siužeto vingiai netikėtumų taip pat nepateiks? Publika sulauks savo favoritų: santuokinės neištikimybės bei jau šiuolaikinio lietuviško kino klasika tapusių pasikalbėjimų apie ekskrementus.
Tad kur toliau? Toliau jau niekur. Nes niekur nenueisi, jei neini.
Sakysite, jog einant į šį filmą tikėtis charakterių plėtotės buvo naivu, o ir laukti ne teatrališkų, iki skausmo užaštrintų dialogų veikiausiai nebuvo verta, tačiau viltis išgirsti daugiau nei vieną anonsinį juokelį apie lietuvišką žemelę – štai šito jaučiuosi nusipelniusi.
Tad imi žmogus ir susimąstai – ar ne juokinga toji priešprieša tarp lietuvių autorinio kino ir komercinių „štampofkių“? Mat tiek kartų kartojant vieną ir tą patį „bajerį“ pasiekiamas toks somnambuliškas lėtumas, kurio rasti nepavyktų net Šarūno Barto filme.
Tad kur toliau? Toliau jau niekur. Nes niekur nenueisi, jei neini. „Patriotai“ taip stokoja ambicijos būti filmu – tebūnie pramoginiu, komerciniu, net „liaudišku“, tačiau kokybišku – jog ir vertinti jo kaip filmo paprasčiausiai nekyla ranka.
Buvo viena žąsis, bet ir toji nuskrido.
