Vienas iš filmo scenaristų taip pat jautėsi priverstas tviteryje patikinti, kad tokia sąmokslo teorija išgalvota.
Nors tokia juokinga dezinformacija gali atrodyti tipiška socialinių tinklų erai, ji taip pat yra požymis, jog grįžta susidomėjimas, ko gero, garsiausia mūsų istorijos pabaisa.
Ne, pirmieji vampyrai nepasirodė nei knygose, nei filmuose. Jie nebuvo išvaizdūs Transilvanijos grafai ar dailūs, nors ir paniurę, paaugliai.
Įsišakniję tautosakoje, jie buvo epidemijų simboliai – ir tikėtinas ligos paaiškinimas bent jau senovėje. Kai kurie iš seniausių pasakojimų pasirodė dar XI–XII amžiuje Europoje, kai vampyrai buvo iš dalies kaltinami dėl tuberkuliozės, pasiutligės ir kitų ligų protrūkių.
Viduramžių anglų istorikas Viljamas Niuburgietis užrašė vieną pasakojimą apie miestą, kurį taip nukamavo viena tokia pabaisa, kad „kiekvienas namą prisipildė ligomis ir mirtimi nuo jo kenkėjiško kvapo“.
Bjaurųjį padarą, naktį išlindusį iš savo kapo, galiausiai pagavo ir subadė du broliai, „netekę tėvo dėl šio maro“, rašė V.Niuburgietis. Kraujas tekėjo iš pabaisos, tarsi jis būtų „dėlė, prisisiurbusi daugybės žmonių kraujo“, o nugalėjus pabaisą, „maras, plitęs tarp žmonių, liovėsi“.
Jei tokios istorijos apie atpirkimo ožius skamba kaip mažai įtikimos, pagalvokite apie gyvenimą tais primityvios medicinos laikais. Žmonės mirdavo nuo ligos. Tada jų artimieji, prieš juos palaidodami, su jais praleisdavo nemažai laiko ir toks kontaktas sukeldavo dar daugiau ligų ir mirčių.
Dėl tam tikrų ligų inkubacinio periodo ir nežinojimo, kaip keliauja mikroskopiniai virusai, niekas negalėjo suprasti lėtai vykstančios katastrofos.