Žiūrovai kviečiami į VšĮ „Meno avilys“ organizuojamus kino seansus, kurių metu bus rodomi režisieriaus vaidybiniai filmai „Jausmai“, „Sadūto tūto“ bei trumpametražiai dokumentiniai filmai „Laikas eina per miestą“ ir „Temperatūra ne pagal Celsijų“.
Šis renginys – po Lietuvą keliaujančio projekto „Atsiveriantys „Meno avilio“ archyvai: Almantas Grikevičius“, dalis. Atveriant publikai „Meno aviliui“ patikėtą saugoti asmeninį menininko archyvą, žiūrovai kviečiami prisiminti ir iš naujo atrasti režisieriaus kūrybą. Almantas Grikevičius gimė tarpukario Kaune Šančiuose, tuo laiku ir tame mieste, kuriame gimę lietuvių kino režisieriai vėliau savo filmuose pasakojo apie laisvę, karą ir istoriją.
Režisieriaus filmai išsiskyrė pomėgiu „laužyti“ standartus net ir žanrinių paieškų ribose, ekspresyviu montažu, nelinijiniu pasakojimu būdu, pomėgiu stebėti ir pasakoti „mažų žmonių“ istorijas didelių įvykių fone.
Penktadienio kino seanse bus rodomi du ryškūs ir didelio atgarsio sulaukę režisieriaus kūriniai. Trumpametražis filmas „Laikas eina per miestą“ (1966) yra vienas iš nedaugelio lietuvių dokumentinių filmų, kurio pagrindiniu veikėju tampa miestas – sostinė Vilnius. Per simbolines asociacijas ir montažu kuriamas metaforas atskleidžiami svarbiausi Lietuvos istorijos tarpsniai ir tapatumo, grįsto istoriniu valstybingumu, ilgesys. „Laikas eina per miestą“ tampa unikaliu istorinės reprezentacijos ir praeities permąstymo dokumentu Vilniaus miesto sienų fone. Filme lėtai per aikštę risnojantis baltas arklys yra tapęs kone lietuvių kino simboliu.
Kitas seanso filmas „Jausmai“ (1968) kino meno šimtmečio proga Lietuvos kino kritikų buvo išrinktas geriausiu visų laikų lietuvių vaidybiniu filmu. „Jausmai“ – tai pirmasis A.Grikevičiaus režisuotas vaidybinis filmas, kurtas kartu su kitu debiutuojančiu tos pačios kartos režisieriumi Algirdu Dausa. Egono Livo romano „Velniakaulio dvyniai“ motyvais pastatyta juosta atskleidžia nesvarumo būklę, kurioje istorinių lūžių metais atsidūrė lietuvių tauta. „Jausmuose“ vaidina legendiniai kino aktoriai Juozas Budraitis, Regimantas Adomaitis, Regina Paliukaitytė, Eugenija Bajorytė, Bronius Babkauskas, Laimonas Noreika, Algimantas Masiulis ir kiti.
Šeštadienį žiūrovai išvys trumpametražį dokumentinį filmą „Temperatūra ne pagal Celcijų“ (1973) ir vaidyninį filmą „Sadūto tūto“ (1974). Pirmojo filmo dėmesio centre — Kauno F.Dzeržinskio gamyklos vyriausiasis staklių konstruktorius Tomas Petreikis. Užuot kūręs eilinį konjunktūrinį pasakojimą gamybines normas viršijančio socialistinio darbo didvyrį, režisierius fiksuoja kitą savo filmo herojaus asmenybės pusę. Laisvu po darbo laiku Tomas — pramoginių šokių šokėjas, mokytojas ir konkursų teisėjas.
Vilniuje gyvenantis dailininkas sulaukia skambučio iš jaunystės draugo skulptoriaus ir, sutikęs su darbo pasiūlymu, išvyksta į Lietuvos provinciją padėti vykdyti seno į sanatoriją verčiamo dvaro restauravimo darbus. Taip prasideda programą užbaigsiantis vaidybinis filmas „Sadūto tūto“. Dailininkui atvykus paaiškėja, kad darbas čia – mažiausia problema. Draugo sanatorijai kuriama skulptūra „Žmonės tinkle“ tampa visų filmo veikėjų gyvenimų apibendrinimu. Priešingai, nei įprasta tuomečiam lietuvių kinui, pagrindiniais herojais tampa meno žmonės, tad simboliškai savo vietą filme randa svarstymai apie meno prigimtį.
