Viskas bus taip, kaip visada – pandemija to nepakeis. Su prekybininkų noru parduoti mums šventinę nuotaiką taip lengvai nepakovosi. Šįmet vėl visi (na, bent jau nemaža dalis) sėdame ant sofų, jungiame televizorius ir kartu su Kevinu iš „Vienas namuose“ kaip burtą kartojame „Aš pradanginau savo šeimą“. Būtent šįmet burtas iš tiesų veikia ir aplink nėra ir nebus gausaus artimųjų būrio. Bent neturėtų būti.
Čia ir kviečiu trumpam sustoti ir susimąstyti – kodėl iš milžiniškos masės kalėdinių filmų visi (na, bent jau didesnė dalis) išskiriame būtent Chriso Columbuso bestselerį „Vienas namuose?“. Kodėl šitokiai daugumai mūsų ikišventinis jaukumas siejasi su šiltos šviesos lemputėmis, lupama mandarino skūra ir ekrane vagišiams kailį viduramžių metodais karšiančiu aštuonmečiu?
Dauguma, ko gero, atsakytų, kad dėl nostalgijos – ir būtų teisūs, bent iš dalies. Filmas pasirodė prieš lygiai trisdešimt metų – 1990-ųjų lapkritį, todėl daugumai žiūrovų yra puikiai pažįstamas nuo pat vaikystės, paauglystės, ar jaunystės. Taip jau veikia žmogus – vaizdai, regėti tuomet, kai pečių dar neslėgė tokia gyvenimo patirties našta kaip šiandien, kelia malonų jaudulį ir bent kelioms akimirkoms leidžia pajusti sugrįžusį lengvumą. Bet čia kyla kitas klausimas – kodėl tokios pat kalėdinės nostalgijos nekelia valandų valandos kitų kino juostų, mus taip pat lydėjusių nuo vaikystės?
