„7 meno dienoms“ sudarytojai išskyrė ryškiausius arba asmeniškai labiausiai įsiminusius filmus.
Narius Kairys:
-
„Alkanų dvasių sala“ („Island of the Hungry Ghosts“, rež. Gabrielle Brady )
-
„Vieniša Thomaso Reido kova“ („The Lonely Battle of Thomas Reid“, rež. Feargal Ward)
-
„Smėlis ir kraujas“ („Sand and Blood“, rež. Matthias Krepp, Angelika Spangel)
Dokumentas, jei atsiremtume į lotyniškąja šio termino kilmę, reiškia „pamokomą pavyzdį, įrodymą, liudijimą“. Vadinasi, dokumentinis kinas – tai kinas, kuris kažko moko, įrodinėja ir liudija. Jei suskliaustume didaktinį bei ideologinį aspektus, galėtume paklausti: ką liudija dokumentiniai filmai? Tiesą. Kokią tiesą? Kino tiesą – atsakytų visi, kurie tiki, kad dokumentinis kinas, kaip būdas parodyti tai, kas dėl vienos ar kitos priežasties yra nematoma, užima privilegijuotą vietą tarp meno ir realybės.
Šių metų „Nepatogaus kino“ programoje kaip niekad daug filmų, kurie būtent ir liudija savitą kino tiesą. Dažnai nepatogią, išmušančią iš vėžių, performatyvią. Vienas tokių filmų yra Gabrielle’s Brady „Alkanų dvasių sala“, nukeliantis į tolimą Kalėdų salą, kuri pasaulyje žinoma dėl kasmet pasikartojančio įspūdingo reginio – netrikdomos milijonų sausumos krabų migracijos iš džiunglių į vandenyną. Tačiau ši iš pažiūros idiliška sala, kurioje žmogus gali nesunkiai sugyventi su gamta, turi ir tamsiąją pusę: Australijos valdžia, liūdnai pagarsėjusi savo itin priešišku požiūriu ir veiksmais imigrantų ir pabėgėlių atžvilgiu, čia įsteigė griežtojo režimo pabėgėlių centrą. Pakliuvę į šią įstaigą asmenys beveik neturi galimybių užmegzti ryšio su išoriniu pasauliu. Tai – nematomi žmonės. Žmonės, virtę šmėklomis. Filmo protagonistė, atvyksianti ir į festivalį, psichologė Poh Lin Lee stengiasi padėti šiems žmonėms. Poetiškas Brady filmas, meistriškai balansuojantis tarp fikcijos ir realybės, pinantis metaforas ir faktus, be abejo, yra vienas įdomiausių šių metų kino atradimų.
Kaip ir airių režisieriaus Feargalo Wardo filmas „Vieniša Thomaso Reido kova“ – sunkiai tikėtina istorija apie keistuolį ūkininką Thomasą ir jo, atrodytų, gana beviltišką priešinimąsi „Intel“ korporacijai, siekiančiai atimti iš protėvių paveldėtą žemę. Kad ir ne visai tradicinis, nevengiantis teatrališkų inscenizacijų bei siurrealistinių elementų, filmas ne tik sukūrė įsimintiną personažo ir jo kasdienio pasaulio paveikslą, bet ir parodė paprasto – dažniausiai nepastebimo – žmogaus kovą su beveide verslo struktūra kaip epinį mūšį tarp Dovydo ir Galijoto.
Ar dar kas nors prisimena metų metais besitęsiančius karinius konfliktus Sirijoje, Irake, Afganistane? Paradoksas: kuo daugiau girdime bei matome naujienų iš karštųjų planetos taškų, tuo mažiau jos mus veikia. Tarytum visi tie pranešimai apie nelaimingus įvykius – dar vieną ginkluotą išpuolį Afganistane, dar vieną cheminę ataką Sirijoje, dar vieną sprogimą turguje Irake – tėra užstrigusi plokštelė, kartojanti tą pačią melodiją: žuvo, žuvo, žuvo... Matthiaso Kreppo ir Angelikos Spangel „Smėlis ir kraujas“sumontuotas iš socialiniuose tinkluose rastų vaizdų iš Artimųjų Rytų karo zonų, kuriuos komentuoja Irako ir Sirijos pabėgėliai. Filmas dar kartą įrodys, kad kinas gali su stulbinama jėga priminti, ką mes nevalingai nustumiame į savo sąmonės pakraščius. Ir nesvarbu, kad ši filmuota medžiaga yra mėgėjiška, kad garsas ir vaizdas ne aukščiausios kokybės, – kinas liudija savo tiesą. Tiesą, kuri nepalieka abejingų.
Austė Zdančiūtė:
-
„Meteorai“ („Meteors“, rež. Gürcan Keltek)
-
„Aš prisimenu varnas“ („I Remember the Crows“, rež. Gustavo Vinagre)
-
„Mąstantys kalnu“ („Thinking Like a Mountain“, rež. Alexander Hick)
Rašyti filmų rekomendacijas visada paini užduotis. Juk pirmiausia, norėdamas kam nors ką nors rekomenduoti, galvoji apie tą žmogų – ką jis mėgsta, koks filmas atlieptų jo asmenybę, pasaulėžiūrą, jausmus. Ilgai galvojau, kuriuo kampu pažiūrėti į užduotį. Vis dėlto sąžiningiausia bus rekomenduoti filmus sau pačiai.
Visada labiausiai įkvėpė filmai, kuriuose yra šis tas stipresnio nei įdomi, gerai papasakota istorija. Filmai, kuriuose pasirodo Kinas iš didžiosios raidės. Jie dažnai iriasi prieš srovę, jie atsirado iš poreikio kurti, nesitikint atpildo.
Tokia yra turkų režisieriaus Gürcano Kelteko juosta „Meteorai“. Turkija čia rodoma pačiu tamsiausiu metu – per karą, naktinį meteorų lietų. Gal dėl savo eksperimentinės-koliažinės prigimties šis skaudžią politinę realybę rodantis filmas pripildo sielą kažko daugiau, nei pamatytume akimis.
Jauno brazilų režisieriaus Gustavo Vinagre’s filmas „Aš prisimenu varnas“ visai minimalistinis. Jo viena veikėja – japonų kilmės brazilė translytė aktorė Julia Katherine. Filmas ir susuktas, rodos, per vieną naktį. Jos ir užtenka, kad savo paprastumu, bet nepaprastais, filmiškaismomentais pelnytų didžiąją K.
Aleksandro Hicko „Mąstantys kalnu“ labiausiai įkvėpė sugebėjimu parodyti, kad žmogus yra gamta. Medvilnės siūlu apjuosę kalną Kolumbijoje, tenykščiai gyventojai savo kūno energiją perduoda žemei. Išties, šie žmonės ir yra kalnas. Toks subtilus kalbėjimas man labai artimas. Todėl šį filmą mielai žiūrėčiau dar ne kartą, kol ir pati išmokčiau mąstyti kalnu.
Vladas Rožėnas:
-
„Džamilia“ („Djamilia“, rež. Aminatou Echard)
-
„Mirusi šalis“ („The Dead Nation“, rež. Radu Jude)
-
„Valdheimo valsas“ („Waldheim Waltzer“, rež. Ruth Beckermann)
Kiekvieną kartą, kai mokykloje pasikeisdavo istorijos mokytoja, kursą ji pradėdavo nuo pusiau retorinio klausimo, kodėl reikia mokytis istorijos. Atsakymas kaskart būdavo „tie, kurie neatsimena praeities klaidų, yra priversti jas pakartoti“ variacija. Tada svarsčiau: nejaugi visa disciplina skirta tik būti „pagalbos sau“ knyga, dalijančia patarimus? Todėl ir į istorinius epus ar dokumentinius filmus žiūrėjau įtariai, nes jiems dažnai būdingas didaktiškumas, sentimentalumas ir elementarus naivumas, sukuriantis dirbtinį produktą.
Rekomenduoju filmus, kurie mane privertė į nuvalkiotą frazę apie istorijos prasmę pažvelgti naujai. „Valdheimo valso“ režisierė Ruth Beckermann, pasitelkusi vieno susikompromitavusio politiko gyvenimą, rodo, kaip mes mąstome apie valstybės ir tautos istoriją – kaip susikuriame mitologijas, neigiančias faktus. Filme „Mirusi šalis“ Holokaustas nagrinėjamas žiūrint ir klausantis: klausomės žydų gydytojo dienoraščio, matome to laiko nuotraukas, kuriose girdimų siaubų nematyti. „Džamilia“ naudojasi Čingizo Aitmatovo apysaka, sujungdama tai, kaip atrodė knygos ekranizacijoje atkurta praeitis ir kaip atrodo moterų gyvenimas dabartinėje Kirgizijoje. Rodos, anie laikai seniai praėjo, pasikeitė santvarka, bet pamatinis žmogaus vertės suvokimas išliko.
Šie trys filmai kalba apie istoriją, kuri nėra tik ezopiška pamoka. Praeitis juose įsiliejo į dabartį – galime nebeatpažinti nė vieno vaizdo ir nebesuprasti nė vieno žodžio, tačiau atpažini yra mąstymo logika, visais atvejais vis dar vyraujanti aplink.
Dovilė Grigaliūnaitė:
-
„Į pietus“ („Going South“, rež. Dominic Gagnon)
-
„Kai ateina karas“ („When the War Comes“, rež. Jan Gebert)
-
„Grožis“ („Beauty“, rež. Christina Willings)
Metus žiūrėdama filmus, kurie galėtų patekti į „Nepatogų kiną“, vis iš naujo įsitikinau, kad geram dokumentiniam filmui nepakanka kelti visuomenei aktualius klausimus. Kad patektų į festivalį, filme turi būti ne tik svarbi Lietuvai ir pasauliui tema – jis turi būti meno kūrinys. Nebūtinai inovatyvus ar siūlantis naują vizualinę kalbą. Gal bandantis laužyti taisykles, gal ne iki galo pavykęs, kartais nejaukus, bet bandantis drąsiai ir neieškantis lengviausio kelio paveikti žiūrovus. Arba net iš naujo svarstantis, kas yra kinas, kas yra tiesa dokumentiniame kine. Įsiminė ir tie filmai, kurie nebaksnoja pirštu, kaip reikėtų ar nereikėtų galvoti ir koks galėtų būti vienintelis problemos sprendimas. Stebino ir nuoširdūs, dažnai net savo saugumu rizikuojantys personažai.
Šiais metais programoje kaip niekad daug (at)rastą medžiagą (found footage) naudojančių filmų. Tai ir iš egzotiškų kelionių parsivežti vaizdeliai „Turistuose“, ir šeimos narių atrasta minas nukenksminusio kario komandos kasdienybė filme „Išminuotojas“, Rusijos žiniasklaidos klastojama realybė filme „Mūsų naujasis prezidentas“ ir dar bent keturi kiti filmai. Vienas įdomiausių – kanadiečių režisieriaus Dominico Gagnono filmas „Į pietus“. Kaip ir ankstesniems savo filmams, medžiagos jam režisierius ieškojo „YouTube“. Kai festivalis prieš kelerius metus rodė pirmąją tetralogijos dalį „Iš šiaurės“, Gagnonas sakė: „Jau esame sukūrę tiek daug vaizdų, kad net neturime laiko visko peržiūrėti. Nenoriu kurti jų dar daugiau ir palaidoti „vaizdų šiukšlyne“. Noriu kurti iš to, kas jau nufilmuota, ir pasiūlyti savitą strategiją, kaip tuos vaizdus perskaityti.“ Naujausias režisieriaus vaizdų koliažas leidžiasi į šiek tiek bauginančią kelionę, sudėliotą iš viešai pasidalintų žmonių gyvenimo akimirkų. Jis klausia, kur šiandien yra riba tarp tiesos ir fakto. Ar ji vis dar svarbi?
Čekui Janui Gerbertui pavyko pažvelgti į sukarintos jaunimo organizacijos „Slovakų rekrūtai“ vidų. Filmas perspėja, kaip visuomenę gali veikti žiniasklaidos ir valdžios atstovų transliuojama retorika, ypač turint omenyje, ką dabar kaimyninėse šalyse veikia panašios sukarintos organizacijos. Bet šis perspėjimas nėra tiesioginis, jį išgirsite tarp eilučių, tiksliau, už ekrano ribų. Kartu tai bandymas atsakyti į klausimą, kaip tampama diktatoriais.
Edukacinėje festivalio programoje „Filmai, padedantys augti“ rodomi sunkius gyvenimo etapus išgyvenantys vaikai ir paaugliai, kurie trokšta išreikšti save, keisti aplinką ir ieško pagalbos. Jie kūrybingi, siekia gyventi neužgožti jiems primestų normų, nebijo valios reikalaujančių sprendimų ir neaiškios ateities. Vienas ryškiausių programos filmų – trumpametražis „Grožis“, pasakojantis apie penkis bręstančius paauglius, kurie nusprendė sunkiomis aplinkybėmis nebijoti būti savimi. Filmo režisierė Christina Willings, kaip ir kitų dviejų minėtų filmų kūrėjai, atvyks į Lietuvą.
