Birželio 25 d. susikūrė šešios naujos respublikos, šiandien mums pažįstamos kaip Bosnija ir Herzegovina, Kroatija, Makedonija, Juodkalnija, Serbija, kurios teritorijoje tuo metu buvo ir Kosovas, bei Slovėnija. Nepaprastai svarbų buvusios Jugoslavijos teritorijoje vykusių dramatiškų pokyčių vertinimą mums paliko dokumentikos kūrėjai.
Pro vaizdo pasakotojo prizmę jie tiria šio skilimo sukeltus pokyčius ne tik geografiniame, bet dvasiniame žemėlapyje. Dokumentinio kino kritikė, režisierė, prestižinių festivalių žiūri nare Rada Šešič specialiai Lietuvoje vykstančiam festivaliui „Nepatogus kinas“ sudarė programą suteiksiančią galimybę susipažinti su svarbiausiais formavusiais buvusios Jugoslavijos šalių dokumentikos darbais, papildžiusiais dokumentinio kino istoriją autentiškais liudijimais. Kviečiame susipažinti su Rados Šešic sukurta programa „Matuojant visuomenės karštį“.
„Dokumentinių filmų produkcija buvusioje Jugoslavijoje buvo gana žinoma tarptautinėje erdvėje 8-ajame ir 9-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, ypač dėl įspūdingų trumpo metražo dokumentinių filmų formos, dažnai be dialogų, bet su įžvalgia, politiškai kritiška mintimi. Tie filmai laimėdavo apdovanojimus Oberhauzeno, Leipcigo ar Krokuvos festivaliuose, kartais ir Berlinalėje. Praėjus 10-ajam dešimtmečiui, politinė padėtis drastiškai pasikeitė, naujieji laikai reikalavo naujų pasakojimų formų. Dokumentinių filmų naratyvai tapo labiau linijiniai, ir filmų kūrėjai bandė atvaizduoti karo tragedijas ir pokario laikotarpio gyvenimo sąlygas septyniose po Jugoslavijos suskilimo naujai atsiradusiose šalyse.
Dokumentikos produkcija tapo daug daugiau nei paprasta kino kūrėjo veikla. Ji atspindėjo visuomenės temperatūrą, demokratijos lygį ir išraiškos laisvę. Ji atskleidė savicenzūros lygį ar slaptą valdančiosios partijos cenzūros politiką kai kuriose naujai susikūrusiose valstybėse. Dokumentinių filmų produkcija vystėsi dviem srautais – pasakojo svarbias istorijas, kurios neprieštaravo politiniam elitui, arba istorijas, kurios jam priešinosi. Pastarasis srautas buvo itin svarbus, užčiuopiant karštas temas. Tie filmai reikalavo skubių debatų, susitaikymo, nuodugnių ir sąžiningų diskusijų, jie drąsiai matavo visuomenės pulsą pirmuoju naujojo tūkstantmečio dešimtmečiu.
Ši programa pateikia keletą ryškiausių naujosios dokumentikos pavyzdžių, kurie, mano manymu, simbolizuoja drąsų kiną, bebaimį gyvenimo istorijų ir aktualių įvykių vaizdavimą. Dauguma mūsų filmų nagrinėja skausmą – individualų, šeimos ar tautos. Perteikti per asmeninę prizmę, šie kino kūriniai tampa aktualūs ir universalūs, ir susišaukia su visomis kultūromis, visuose pasaulio kampeliuose. Keli filmai labiau susitelkia į santykį tarp kolektyvinės tautinės atminties ir asmeninių istorinių įvykių prisiminimų, perteikdami dramą arba vienaskaitos pirmuoju asmeniu, arba savo dėmesio centre turėdami itin asmeninius pagrindinių protagonistų matymo taškus.
Parinkti filmai taip pat atkreipia mūsų dėmesį į tai, kad atsirado naujų kino autorių balsų, kuriems rūpi kino kalba ir kurie bando atrasti individualios išraiškos būdų.”
Septynis šios programos filmus bus galima išvysti visoje Lietuvoje nuo spalio 12 d. vyksiančio festivalio„Nepatogus kinas“ metu. Festivalyje taip pat lankysis vieno iš filmų „Mano nuosavas privatus karas” režisierė Lidija Zelović. Su režisiere bus galima susitikti Vilniuje spalio 16 d. bei spalio 17 d. Kaune. Įėjimas į festivalio „Nepatogus kinas“ seansus – nuo 1 cento. Daugiau informacijos čia.
