Festivalio „Nepatogus kinas“ programoje rodomo filmo „Kada nurims šis vėjas“ (When Will This Wind Stop, rež. Aniela Astrid Gabryel, 2016) centre – kelios totorių šeimos, o pagrindinis motyvas – ne režimas, bet pasekmės žmonėms, norintiems gyventi savo gyvenimus. Filme totoriai dalijasi savo skaudžiais išgyvenimais ir nuomonėmis apie šiandieninę padėtį Kryme.
Gyvenimas Kryme persmelktas patyčių, nukreiptų į vietos gyventojus, ir jų noru vėl būti laisvais. O tai – nuo 2014-ųjų vyraujanti pusiasalio kasdienybė. Krymo totoriai pasakoja, kad jaučiasi bejėgiai pakeisti savo pačių ir regiono likimą. Kai kurie ant savo namų kelia totorių vėliavą, kurią plazdena vėjas. Akis į dangų pakėlęs senolis klausia – kada nurims šis vėjas?
Filme Krymo totoriai apie politiką kalba nedaug. Gerokai dažniau skundžiasi prasta televizijos vaizdo kokybe (o apie nepriklausomą žiniasklaidą niekas seniai nebekalba) ir silpnu interneto ryšiu, dėl kurio pokalbiai su per aneksiją atskirtais šeimos nariais tampa itin sudėtingi. Daugiau niekuo skųstis ar net džiaugtis nevalia, nes už tai grasinama ginklu.
Lyderis naujas – siekis tas pats
Dar gegužę Lietuvoje viešėjęs Pasaulio Krymo totorių kongreso pirmininkas ir Ukrainos Aukščiausiosios Rados narys Refatas Čubarovas sakė, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas turi tą patį tikslą kaip ir Sovietų sąjungos diktatorius Josifas Stalinas – Krymo pusiasalį palikti be totorių. Tikslas toks pat – tik „herojai“ ir tautos naikinimo būdai – skirtingi. J.Stalinas 1944-aisiais metais per kelias dienas į gyvulinius vagonus susodino daugiau nei 220 tūkst. Krymo totorių. V.Putinas, savo ruožtu, „kiek subtilesnis“.
Kad galėtū pasidalinti savo istorija filmo herojams, vardais neprisistačiusiems motinai ir sūnui, teko rizikuoti gyvybėmis. Moteris buvo viena iš tremtį Uzbekistane patyrusių ir jos siaubą išgyvenusių totorių. Senolė prisimena, kaip į jos namus apie 4-ą valandą ryto įsiveržę kariai davė 15-a minučių susiruošti. Tik nepasakė kam. Ašarų kupinomis akimis totorė dalijosi prisiminimais, jog gyvuliniai vagonai buvo pilni kitų moterų, senjorų ir vaikų. Galiausiai ji pratrūksta verkti pasakodama, kaip visi be išimties vienoje patalpoje buvo išrengti nuogi, kad kariai juos dezinfekuotų nuo parazitų.
V.Putino metodika – sudaryti sąlygas, kad patys totoriai paliktų Krymą. Kitas Kryme gyvenantis totoris, senjoras Junus, pasakoja apie priešiškus rusus, kurie jau iš tolo totoriams šaukia nešdintis iš pusiasalio. Pasak jo, visi totoriai yra stebimi ir bet kadada be įspėjimo jų namuose gali apsilankyti ginkluoti kariai. Tai vienas iš menamos kovos su terorizmu būdų. R.Čubarovas Vilniuje pasakojo, kad pastaruoju metu ypač suaktyvėjo tokios teroristų paieškos. Politiko duomenimis, 27-iems Krymo totoriams pateikti kaltinimai dėl priklausymo teroristinėms organizacijoms ir terorų akto rengimo. Tačiau net ir šiame kontekste, narystė neva teroristų gretose, yra tik vienas iš būdų užsitraukti prokurorų nemalonę. Krymo totoriai pasakoja, kad vien pastebėti besiklausantys ukrainietiškos muzikos, jie gali būti nubausti. Jei ne policijos, tai agresyvių vietinių rusų.
Krymą palieka tūkstančiai žmonių
Įvairiais skaičiavimais, po aneksijos Krymą jau paliko apie 30 tūkstančių totorių. Ar šis skaičius augs, priklausys nuo to, kiek dar truks Krymo okupacija. Taip pat iš dalies ir nuo pačių totorių. Kai kurie žmonės minėjo, jog pirmą kartą Krymą palikę gyvuliniuose vagonuose, to antrą kartą tikrai nebedarys. Kaip sakė anksčiau minėtas tremtinės sūnus: „Bent jau ne dėl Putino“. To paties vyro motina grįždama į Krymą sukorė daugiau nei 5000 kilometrų. Atrodė, kad gavus leidimą sugrįžti, žiauri susidorojimo su tauta istorija liko praeityje. Jos sūnus jau susitaikė su savo, kaip totorio, bejėgiškumu: „Vienintelis dalykas, kurį galiu padaryti – likti čia ir sulaukti pabaigos“.
Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius anksčiau žiniasklaidai sakė, kad padėtis Kryme ne tik negerėja, o vis blogėja. Visai kaip ir Krymo totoriai, kurie per „Skype“ nuolat bando susisiekti su Kijeve gyvenančias giminaičiais. Paklausti kas naujo, krymiečiai vis kartoja: „Nieko naujo, vis tas pats“. Visi savo patirtimis pasidalinę Krymo totoriai – dokumentinio filmo „Kada nurims šis vėjas“ herojai. Režisierei Anielai Astridai Gabryelei savo namus ir širdis atvėrę žmonės rizikavo gyvybėmis.
Filmą bus galima išvysti Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ir Utenoje.
