Tokia įžanga, akivaizdu, nieko gero nežada. Nebent tai, jog šįsyk ji reikalinga ne dar vienai lietuviško pseudoistorinio filmo nesėkmei pristatyti (o jų pastaruoju metu – pradedant „Emilija iš Laisvės alėjos“ baigiant „Pelėdų kalnu“ – netrūko), bet Latvijos kino perlui „Pagonių žiedas“ (Pagan King, rež. Aigaras Grauba) apibūdinti. Jei bandytume trumpai nupasakoti šį filmą, greičiausiai reiktų jį įvardyti kaip latviško „Tado Blindos“ ir „Ksenos“ lydinį: taip per supaprastintas gėrio ir blogio prieštaras, teatrališkus dialogus ir istorinę stilizaciją latviai kviečia pasaulį susipažinti su didingos ir galingos praeities mitu.
„Pagonių žiedas“ nukelia į XIII a. Žiemgalą, kurios valdymą perima iš pirmo žvilgsnio kuklus, geraširdis, tačiau stebėtinai narsus kunigaikštis Nameišis (akt. Edvinas Endre). Jis – šviesiaplaukis, žaliaakis protagonistas, kuriam kelią pastoti bando pavainikis popiežiaus sūnus Maksas (akt. Jamesas Blooras). Pastarasis, žinoma, ne tik dėl valdžios pakvaišęs, moralinių vertybių neturintis niekšas, bandantis užgrobti taikių žmonių žemes, bet dar ir vizualinė Nameišio priešingybė – griežtų bruožų, tamsių plaukų, įkypų akių. Kad, gindie, niekas nesupainiotų, dėl kurio jų likimo turėtų širdis virpėti.
Žinoma, galima sakyti, kad būtent pagal tokias schemas, kurių pagrindą sudaro super-protagonistas ir super-antagonistas, o beveik visi antraplaniai (ypač moterų) personažai yra tokie neišplėtoti, jog turėtų savaime keliauti į trečiąjį planą, ir yra kuriamas istorinis epas, tačiau, net ir priėmus šią kvestionuotiną prielaidą, sunku patikėti dvimačiu A.Graubos pasauliu, kuriame visi ir kiekvienas patenka į savas lentynėles.
Pirmojoje – geriečiai. Tai – žiemgaliai, gražiai ir taikiai gyvenantys, saulėlydžio nutviekstu pajūriu lakstantys, gamtą mylintys, dainuojantys ir šokantys, senuosius papročius puoselėjantys ir pagonių dievams besimeldžiantys stipruoliai.
Antrojoje – blogio irštva, kuri, kaip jau įprasta tokio tipo filmuose, tapatinama su svetimu ir Kitu. Šiuo atveju – su krikščionybe. Kryžiuočiai čia (visi, išskyrus vieną) trokšta tik kraujo ir šlovės, ir visai nesidomi tikėjimo sklaida, o visi, krikščionybę priėmę, pvz., Saremos salos žmonės, – vaizduojami kaip tikrąsias vertybes išdavę silpnavaliai, kurių purvinuose kiemuose nuolat šmirinėja kiaulės.
Sunku ką nors pasakyti ir apie „Pagonių žiedo“ kino kalbą, kai pagrindiniu vizualiniu įrankiu, bandant nustelbti vidutiniškas, nedidelio biudžeto nulemtas dekoracijas, tampa stambūs planai, kuriuos kartais paįvairina dronu nufilmuoti reklamiški Latvijos gamtos vaizdeliai.
Kalbant apie „Pagonių žiedą“, negalima nepaminėti ir mažos bei kino pasaulyje kol kas dorai neįsitvirtinusios šalies ambicijų, kurias liudija ir tai, jog filmas, orientuojantis į tarptautinę auditoriją, įgarsintas angliškai (taip, angliškai su britiškais, skandinaviškais, slaviškais ir kitais sunkiai nupasakojamais akcentais čia prabyla tiek Žiemgalos pagonys, tiek Romos katalikai).
Akivaizdu, jog latviai nori sudominti plačiąją kino rinką, tačiau, net ir kalbiniu aspektu suniveliuodami filmo istorijos plotmes, praranda pačias paskutines užuominas į galimą kūrinio unikalumą, o drauge – ir galimybes pritraukti platesnę auditoriją.
A.Graubos filmas pastatytas ant prieš žiūrovų akis subliūkštančių nepamatuotų ambicijų, maitinamų perdėm romantizuoto žvilgsnio į savą istoriją, kuris diktuoja ir supaprastintą, plika akimi perprantamą kūrinio schemą, net „dėl vaizdo“ nepapildomą gilesniais psichologiniais personažų portretais, kiek sudėtingesnėmis pagonybės versus krikščionybės refleksijomis ar užuominomis į istorinės rekonstrukcijos tikslumą.
Iš tiesų, į filmo struktūrą įstačius visai kitus personažus, nesunkiai pavyktų sukurti ne ką mažiau blankų ir – ką čia slėpti – ne ką mažiau nereikalingą kitos šalies istorinį kino epą.
