Tai XX a. Brazilijoje gyvenusios psichiatrės Nizės de Silveiros istorija ir jos sudėtingas kelias, siekiant patekti į uždarą psichiatrų vyrų pasaulį. Užsispyrusi ir drąsi moteris, 1940 m. pradėjusi dirbti Rio de Žaneiro psichiatrijos ligoninėje, įrodė, kad ligonių įsiklausymas ir meno terapija veikia geriau nei elektrošokas ar ledo kirtikliu atliekama lobotomija.
Filmas „Nizė – beprotybės širdis“ („Nise: The Heart of Madness“) rodomas festivalio „Kino pavasaris“ programoje „Festivalių favoritai“. Vėlų vakarą, filmui pirmą kartą pasirodžius Lietuvos kino ekranuose, kalbamės su jo režisieriumi Roberto Berliner.
Filmo premjera įvyko Tokijuje ir iš čia parsivežė „Didįjį prizą“ bei geriausios aktorės apdovanojimą. Ką tik grįžote iš Paryžiaus, kur „Nizė – beprotybės širdis“ atidarė Braziliškų filmų festivalį. Dabar jį pamatys Lietuvos žiūrovai. Įdomu, kaip Jūsų darbą supranta ir vertina skirtingų šalių žiūrovai?
Žinote, tos reakcijos visada skirtingos, bet filmas visame pasaulyje suprantamas vienodai, nes jame kalbama universalia tema – apie sąmonę, žmogiškumą, psichines ligas, meną. Nors mes visi skirtingi, tačiau turime ir daug ką bendro šiame kontekste.
Galiu pasakyti, kad apskritai Braziliją nuo kitų šalių skiria saulė. Čia jos labai daug. Kai Karlas Gustavas Jungas pamatė gydytojos Nizės de Silveiros globojamų pacientų, šizofrenija sergančių žmonių tapybos darbus, jį labiausiai nustebino ryškių spalvų gausa. Aš manau, kad tai ir dėl saulės, ir dėl mūsų, brazilų, temperamento. Žmonės čia mėgsta sveikintis, apsikabinti, nebijo fizinio kontakto.
Brazilijoje 1940–1950 m. psichiatrai buvo pripratę naudoti elektrošoką, lobotomiją. Jie su ligoniais neturėjo jokio artimo kontakto. Tuo tarpu Nizė, dėl komunistinių pažiūrų praleidusi dvejus metus kalėjime, atkreipė dėmesį, kad žmogus, iš kurio atimami drabužiai ir asmeniniai daiktai, jaučiasi praradęs tapatybę. Tas pats įvyksta ir ligoninėje. Šizofrenija sergančių žmonių problema – individualumo praradimas. Nizės de Silveiros meno terapija, kasdieniški rūbai vietoje ligoninės pižamų, artimas kontaktas tarp slaugytojų ir pacientų sugrąžino jiems tapatybę.
Roberto, jūs Brazilijoje esate žinomas dokumentinių filmų režisierius. Kaip sugalvojote pereiti prie vaidybinio kino?
Galiu pasakyti, kad man patinka visi filmai ir vaizdo produkcija: reklama, muzikiniai klipai. Aš iš tiesų esu labai laimingas, galėdamas kurti dokumentinį kiną, tačiau Brazilijoje, tenka pripažinti, vien tik iš to negaliu pragyventi. Taigi ėmiausi reklaminių klipų kūrėjo duonos, tačiau ir tam reikėjo atsvaros. Vaidybinis filmas – tai kompromisas tarp reklaminių vaizdo klipų ir dokumentikos.
Kalbant apie filmo temą, manau, kad režisierius niekada nežino, kodėl pasirenka tokią ar vienokią temą. Pavyzdžiui, vienas mano dokumentinių filmų – apie tris nereges seseris, kitas – apie cirko artistus, dar kitas – apie roko žvaigždę – artimą draugą, kuris išgyveno lėktuvo katastrofą. Tiesiog visada turiu su savimi mažą užrašų knygutę ir joje žymiuosi kilusias mintis.
O „Nizė – beprotybės širdis“ istorija prasidėjo tuomet, kai vieną dieną į reklamos gamybos kompaniją, kurioje dirbau, užsuko toks vyras. Jis prašė padėti sukurti trumpą reklaminį klipą 1950 m. įkurtam Nizės de Silveiros žmonių su psichine negalia dienos centrui. Kadangi ta institucija buvo išlaikoma tik iš suaukotų lėšų, reklama turėjo skatinti aukoti. Taigi, mes sutikome su jo prašymu ir nuvykome pasižiūrėti to dienos centro. Ten viskas ir prasidėjo. Pirmą kartą pamačiau tokią įdomią ir drauge nuostabią vietą. Didžiulėje ligoninėje yra įsteigtas muziejus, kuriame iki šiol saugoma apie 350 tūkstančių ligonių piešinių. Ėmėme domėtis tais paveikslais, jų istorija, susidraugavome su muziejaus direktoriumi. Taip gimė mintis rašyti scenarijų filmui. Piešiniai, kuriuos matome filme, yra tikri, ligonių nutapyti darbai.
Kaip nusprendėte, kurį garsiosios gydytojos gyvenimo tarpsnį atvaizduoti filme?
Filmui sukurti man prireikė 13 metų, tad scenarijų perrašinėjau daugybę kartų. Šios moters gyvenimo istorija yra įdomi nuo pat pradžios iki pabaigos, nes Nizė buvo socialiai aktyvi iki pat mirties 1999 m. Pirmose scenarijaus versijoje norėjau atvaizduoti visą medikės gyvenimą, vėliau supratau, kad turiu parodyti tai, kas jos karjeroje įvyko svarbiausia. Taip pat man, kaip režisieriui, buvo iššūkis nagrinėti beprotybės temą.
Filme labai svarbus vaidmuo tenka Nizės pacientams. Kaip atrinkote aktorius, turėjusius vaidinti sunkiomis psichinėmis ligomis sergančius žmones?
Tai buvo labai įdomus procesas. Pagrindinius pacientus vaidina teatro aktoriai. Tikslingai vengiau bet kokių žinomų veidų, nes nenorėjau, kad auditorija juos identifikuotų kaip aktorius. Filme taip pat vaidina ir ligoninės pacientai, iš tikro šizofrenija sergantys žmonės.
Dar prieš pradedant filmuoti, ligoninėje repetavome du mėnesius. Vieną dienos dalį vykdavo repeticijos, kitą – aktoriai praleisdavo vaikštinėdami po ligoninės teritoriją, stengdamiesi susilieti su aplinka, gydytojais, pacientais. Po dviejų mėnesių ta integracija pavyko, turėjome laiko įsigilinti į kiekvieno paciento istoriją, suprasti, kas šizofrenija, kaip liga, yra iš tikrųjų. Netgi specialiai į ligoninę pakvietėme dailininkus, kad jie išmokytų aktorius tapyti ar lipdyti iš molio taip, kaip tai daro šizofrenija sergantys žmonės. Visai kaip dokumentiniame filme, tai buvo tikra istorija, tikra atmosfera.
Užtat Nizės vaidmenį sukūrė Brazilijoje labai žinoma muilo operų aktorė Glorija Pires. Papasakokite, kaip sekėsi dirbti su žvaigžde.
Taip, Glorija Brazilijoje yra išties labai garsi. Ji niekada nevaidino tokio tipo filmuose, kaip šis. Tačiau norėjau ją išbandyti vien dėl jos profesionalumo ir, žinoma, maniau, kad ji idealiai tiks vaidmeniui. Režisieriui visada sunku apsispręsti ir pasirinkti svarbiausią filmo aktorių, nes niekada nežinai, koks žmogus jis bus. Bet man labai pasisekė – ji ne tik puiki aktorė, bet ir labai geras žmogus.
Kaip filmas pakeitė jus, kaip režisierių?
Manau, kad jis mane paveikė labai stipriai. Dokumentiniame kine viskas daug lengviau ir paprasčiau. Sėdi su keliais žmonėmis į vieną automobilį ir važiuoji filmuoti. Kurdamas vaidybinį filmą ilgą laiką būni su labai daug skirtingų žmonių. Šiame projekte dirbau su 65 žmonių komanda, tad dažnai jaučiausi tarsi būčiau traukinio lokomotyvas su daugybe vagonų. Tačiau yra kita, neįkainojama šio projekto pusė: tai komandos, aktorių, ligonių draugystė, kuri atsirado kartu kuriant filmą.
