Nostalgiškas kino perlas „Popierinis mėnulis“ – kino ekranuose

Orsono Welleso ir Johno Fordo draugas, juodai baltų filmų mėgėjas, ekscentriškų komedijų ir jaudinančių dramų meistras, amerikiečių kino klasikas Peteris Bogdanovichius, mokėjo meistriškai atkurti pasirinkto laikmečio niuansus. Jo režisuotame kelio filme „Popierinis mėnulis“ (Paper Moon, 1973) lengvai dera humoras ir nostalgija. Kino renginių ciklas „Pamatyk kine“ kviečia atrasti šį kino perlą sausio 29 d. „Forum Cinemas“ kino teatruose, rašoma pranešime spaudai.

Šaltinis:

Pranešimas spaudai

„Popierinis mėnulis“ / Kadras iš filmo

Jauniausia „Oskaro“ statulėlės savininkė

Tatum O'Neal tapo jauniausia visų laikų „Oskaro“ laimėtoja, pelniusi prestižinį apdovanojimą už vaidmenį šioje juostoje. Būdama vos dešimties metų, ji sugebėjo puikiai suderinti nekaltumą ir sumanumą, perteikdama išradingos jaunos mergaitės, įveikiančios Didžiosios depresijos iššūkius. Išskirtinė Tatum vaidyba ne tik atskleidė jos ankstyvą talentą, bet ir sulaukė visuotinio pripažinimo, už kurį ji pelnė geidžiamiausią statulėlę už geriausią antraplanį vaidmenį.

Netikėtas tėvo ir dukters duetas

„Popierinis mėnulis“ atskleidžia netikėtą, bet žavų tėvo ir dukters duetą. Gudrus sukčius ir išradinga jauna mergina Didžiosios depresijos laikotarpiu atsiduria kartu dėl virtinės aplinkybių. Filme meistriškai tyrinėjama jų ryšio, užsimezgusio dėl abejotinų sandorių ir sustiprėjusio per bendrus išbandymus dulkėtuose 1930-ųjų Kanzaso keliuose, dinamika.

Ryano O'Nealo ir jo tikros dukters Tatum O'Neal tarpusavio santykiai už ekrano ribų suteikia autentiškumo jų ryšiui ekrane. Jų bendrose scenose atsiskleidžia tėviška šiluma, suteikianti pasakojimui dar daugiau emocinio turtingumo. „Popierinio mėnulio“ žavesys slypi žavioje partnerystėje, įrodančioje, kad šeimyniniai ryšiai gali atsirasti pačiomis netikėčiausiomis aplinkybėmis.

Kadras iš filmo/„Popierinis mėnulis“

Orsono Welleso patarimai

Peteris Bogdanovichius susidūrė su kino studijos pasipriešinimu dėl pavadinimo „Popierinis mėnulis“, todėl jam teko ieškoti kūrybiško sprendimo. Režisieriui teko pridėti sceną, susijusią su pavadinimo koncepcija, kad pateisintų savo pasirinkimą. Prasitarus apie tai savo ilgamečiui draugui režisieriui Orsonui Wellesui, pastarasis pajuokavo, kad pavadinimas toks geras, jog paties filmo net nereikės kurti. Beje, būtent Orsonas Wellesas patarė Bogdanovichiui panaudoti raudonos spalvos filtrą, kad nespalvotas filmas įgautų daugiau kontrasto.

Kadras iš filmo/„Popierinis mėnulis“

Nostalgiškas filmo žavesys

Peterio Bogdanovichiaus režisūra – meistriška, demonstruojanti gilų epochos supratimą ir klasikinio pasakojimo suvokimą. Sprendimas filmuoti nespalvotai padidina nostalgišką filmo žavesį, sukurdamas vizualinę estetiką, kuri žiūrovus nukelia į Didžiosios depresijos laikus. Operatoriaus kamera atidžiai fiksuoja laikmečio peizažus, sustiprindama bendrą filmo autentiškumą.

„Popierinis mėnulis“ išlaikė laiko išbandymą kaip klasika, kuri ir toliau žavi žiūrovus. Dėl nesenstančio pasakojimo ir išskirtinių aktorių vaidybos šį filmą būtina pamatyti sinefilams ir tiems, kurie ieško nostalgiškos kino patirties.