Filmo premjera turėjo įvykti pavasarį, tada buvo suplanuotas ir seansas su garsiniu vaizdavimu, tačiau dėl pandeminės situacijos numatyti renginiai buvo atidėti.
Pamatyk, net jei nematai
Virtualios bibliotekos „Elvis“ ištekliais gali naudotis visi, turintys regėjimo, fizinių funkcijų, raidos, kompleksinių sutrikimų. Ši platforma skirta tiems, kurie dėl įvairių priežasčių negali skaityti įprasto spausdinto teksto: turintiems regos negalią, senyvo amžiaus žmonėms, kurių rega yra nusilpusi dėl amžiaus, taip pat turintiems kitų fizinių negalių.
Čia kilo patys didžiausi iššūkiai: kaip pasakyti tiek, kiek reikia – nei per daug, nei per mažai.
Pavyzdžiui, jei sunku laikyti knygą rankose, dėl amžiaus sudėtinga sufokusuoti žvilgsnį ties skaitomu tekstu, taip pat vaikams, turintiems mokymosi sunkumų. Nuo praeitų metų „Elvis“ platformoje galima rasti ir filmų su garsiniu vaizdavimu, pritaikytų žmonėms su regos negalia.
„Filmo „Nova Lituania“ garsinio vaizdavimo teksto rengimas buvo labai įdomus ir nelengvas procesas. Filmo idėja, siužetas ir ypatinga estetika įpareigojo įsigilinti į vaizduojamo laikmečio istorinį kontekstą, reikėjo pastangų perprasti subtiliai užkoduotus filmo personažų charakterius, o rašant komentarus, itin apdairiai rinkti žodžius. Filme daug ilgų tylos pauzių, kai veikėjai nekalba, kai vaizdu perteikiamas visas to epizodo krūvis.
Čia kilo patys didžiausi iššūkiai: kaip pasakyti tiek, kiek reikia – nei per daug, nei per mažai – ir kaip kalbėti, kad žodžiai neužgožtų jausmo, o nematantis žiūrovas nesijaustų pamirštas“, – „Nova Lituania“ garsinio vaizdavimo kūrimo procesą prisimena Vilniaus universiteto Kauno fakulteto Kalbų, literatūros ir vertimo studijų instituto docentė dr. Laura Niedzviegienė.
Balanso paieškos
Savo patirtį dalyvaujant „Nova Lituania“ garsinio vaizdavimo kūrimo procese prisimena ir filmo režisierius Karolis Kaupinis:
„Filmas – audiovizualinis kūrinys, tad video dalį konvertuojant į garsinį jos aiškinimą iš karto susiduri su iššūkiu, kaip žodžiais nepasakyti daugiau arba mažiau nei tai, ką regintis žmogus pamato. Maža to, žodžių kiekį apsprendžia laikas, kurį scenoje užima ne dialogai, tad vienoje scenoje jų gali tilpti daug, o pasakoti nėra ką, kitoje atvirkščiai. Tad pagrindinė režisieriaus užduotis – rasti balansą.“
„Noriu pasidžiaugti ir padėkoti, kad filmo režisierius K.Kaupinis geranoriškai sutiko atsakyti į mano klausimus, kilusius rengiant garsinio vaizdavimo tekstą. Tai leido pasiekti dar geresnį rezultatą. Po filmo peržiūros buvo įdomu išgirsti auditorijos nuomones, kurios patvirtino, kad garsinis vaizdavimas ne tik leidžia sužinoti, kas tuo metu vyksta ekrane, bet ir apskritai padeda lengviau suvokti filmo idėją“, – tęsia dr. L.Niedzviegienė.
Kultūra – viena iš žmogaus teisių
„Esame įsitikinę, kad kiekvienas žiūrovas turi teisę pamatyti filmą. Nesvarbu, nematantis, silpnaregis ar turintis skaitymo sutrikimą. Todėl nuolat stengiamės didinti suinteresuotų šalių suvokimą, žinias ir kompetencijas apie žmonių su negalia poreikius. Esame labai dėkingi kūrėjams investuojantiems į pritaikyto turinio kūrimą bei savo ruožtu siekiame užtikrinti jų pasiekiamumą tikslinei auditorijai“, – atkreipia dėmesį Lietuvos aklųjų bibliotekos (LAB) direktorė Inga Davidonienė.
„Vokietijos, Jungtinės Karalystės ir Australijos valstybinių institucijų filmų finansavimo taisyklėse yra numatyta, kad filmų pritaikymas yra privalomas. Kol kas Lietuvoje žengtas tik pirmas žingsnis – egzistuoja teisės aktai, kurie nurodo, kad kultūra taip pat yra viena iš žmogaus teisių ir turi būti užtikrinama, tačiau labai trūksta konkretaus veiksmų plano kultūros prieinamumui žmonėms su negalia didinti“, – pastebi LAB Leidybos skyriaus vedėja Alisa Žarkova.
