Profesorių Feliksą Gruodį įkūnijęs Aleksas Kazanavičius sako, kad jo personažas – drąsus, bet gana kuklus žmogus. „Drąsos reikia vien iškelti tokią idėją, o dar atkakliai mėginti ją įgyvendinti, suvokiant savo galimybių ribotumą... Kuklumo reikia ieškant bendraminčių – kiekvieną kartą iš naujo peržengti slenkstį, matant savo idėjos absurdiškumą valdininkų ir draugų akyse. O juk naujosios Lietuvos paieškoms profesorius paskyrė ne vienerius savo gyvenimo metus. Taip, kitiems jis atrodė keistuolis, bet tai nenuvertina jo drąsių siekių. Be to, juk šitaip dažnai nutinka mums visiems – tuomet, kai būname išties iki galo nuoširdūs, mūsų mintys kitiems neretai atrodo keistos“, – svarsto A.Kazanavičius.
„Mano akimis, premjeras Jonas Servus yra antiherojus – politikas be politinės valios. Suvokdamas šaliai kylančią grėsmę, jis tyliai verda viduje, viską priima asmeniškai ir jautriai, tačiau iš prigimties nėra revoliucionierius kovotojas ar herojus, besipriešinantis viską savo rankose sutelkusiam prezidentui. Visą filmą jis drąsinasi ir galiausiai sau pripažįsta: „kas gi kitas, jei ne aš“. Manau, tik toks introvertiškas, jautrus ir išeities beieškantis žmogus galėjo susidomėti idealisto profesoriaus idėjomis, o kadangi situacija darosi beviltiška, jis susikaupęs nutaria – o kodėl gi ne?“ – pasakoja Vaidotas Martinaitis.
Pavojus suvienija priešingybes
Grėsmės akivaizdoje tarp šių vienu metu ir skirtingų, ir panašių žmonių užsimezga dalykinis ryšys, virstantis savotiška draugyste. „Tai – du labai vieniši žmonės, galbūt tai juos ir apjungia. Viena vertus, jie lyg ir netampa draugais, bet kita vertus, net ir didžiulėje minioje jie tikriausiai surastų vienas kitą“, – sako A.Kazanavičius.
„Premjeras, priešingai nei profesorius, yra labai racionalus žmogus – jis viską patikrins, paskaičiuos. Tačiau, kaip taisyklė, racionalūs žmonės yra labai riboti – jie per daug „sunkūs“, kad atsiplėštų nuo žemės. Kita vertus, ir tokie idealistai kaip profesorius yra savaip riboti – jų akiratis siekia aukštai ir plačiai, tačiau jie per daug pakilę nuo realybės. Jie tarsi sklando skirtingose dimensijose, tačiau kita vertus, galbūt toks vienas kitą papildantis susitikimas ir galėjo duoti rezultatų? Man labai patinka šis išliekantis klaustukas – galbūt tikrai galėtų kažkas įvykti, jei ne tam tikros aplinkybės ir niuansai?“ – kelia klausimus V.Martinaitis.
Realūs ar fikciniai veikėjai?
A.Kazanavičius sako, kad jam savotiškas iššūkis buvo šiandienai neįprasta kalba. „Karolis Kaupinis sukūrė labai gražius ir savitus, tarsi Smetonos laikų, poetinius tekstus, kuriuos reikėjo po truputį prisijaukinti. Pirmą kartą skaitant mėgini suprasti, kas ir kaip, o vėliau, repeticijų procese, tai tampa tarsi tavo paties savastimi.“
Filmas pasakoja istoriją, kuri galėjo būti, tad aktoriai atskleidžia, kad nesiekė atkurti realių istorinių veikėjų, jų išvaizdos ar kalbos manierų – filme svarbiausi buvo personažų psichologiniai portretai ir žmogiški santykiai. „Jei būčiau ieškojęs realaus J. Tūbelio, tai būtų tapę ne privalumu, bet apribojimu, o autentikos paieškos gal net būtų nuvedusios kažkur ne ten. Kuriant personažą, man svarbiausia buvo žinoti, kad premjeras buvo tarsi šešėlinis, tylus darbininkas“, – pasakoja ministrą pirmininką Joną Servų įkūnijęs V.Martinaitis.
Aktoriai sako, kad istorinės autentikos nesivaikymas „Nova Lituania“ pavertė aktualiu platesniam žmonių ratui ir įvairiems kontekstams. „Manau, tai ir yra filmo universalumo paslaptis – ne susitelkimas į istorinių faktų nagrinėjimą, o pasakojimas apie sudėtingą laiką ir tylias pastangas rasti išeitį. Būtent todėl „Nova Lituania“ tampa vis kitaip aktuali tiek švenčiant nepriklausomybės 30-metį, tiek siaučiant pandemijai, o ir tarptautinė publika puikiai atpažįsta tą spaudimo ir beviltiškumo jausmą – daug Europos šalių tą išgyvena“, – sako V.Martinaitis.
Ar filme profesoriui su premjeru galiausiai pavyko perkelti Lietuvą į Afriką, sužinosite šalies kino teatruose nuo birželio 26 d. „Nova Lituania“ pripažintas geriausiu filmu Atėnų ir Rygos kino festivaliuose, pelnė specialų „Cineuropa“ apdovanojimą Vilniaus kino festivalyje „Kino pavasaris“, o režisierius Karolis Kaupinis buvo paskelbtas geriausiu režisieriumi Vokietijoje vykusiame „goEast“ kino festivalyje. Filme vaidina Aleksas Kazanavičius, Vaidotas Martinaitis, Valentinas Masalskis, Rasa Samuolytė, Eglė Gabrėnaitė.
Filmo gamybą iš dalies finansavo Lietuvos kino centras prie LR Kultūros ministerijos. Filmo prodiuserė – Marija Razgutė („M-films“).
