Pagrindinę, tarp jausmų dviem vyrams besiblaškančią veikėją Nuotaką įkūnijusią aktorę Inmą Cuestą išvisime ir naujajame Pedro Almodovaro filme „Julieta“. Jo premjera įvyks šių metų Kanų festivalyje.
„Nuotakos“ režisierė Paula Ortiz sutiko pasidalinti mintimis apie savo naujausią filmą bei ateities projektus.
„Nuotaka“ – antrasis jūsų filmas. Kodėl nusprendėte jį kurti pagal F. G. Lorkos „Kruvinas vestuves“?
Ši pjesė mano mintyse nuo 14 metų, kuomet pirmą kartą ją perskaičiau. Lorka – tikrasis poetas. Jo kūryba nėra šviesi, tačiau nušviečia tamsiausius sielos klodus. Tiems, kurie klausosi Lorkos žodžių, viduje pažadinama tai, kas seniai žinota, bet nesugebėta paaiškinti. Tai universalu… Statyti filmą pagal tokį tekstą man buvo garbė ir tuo pačiu didelė atsakomybė. Baigiau literatūros studijas, bet niekada iki šiol nejutau tokio džiaugsmo, kaip dirbdama su „Kruvinomis vestuvėmis“.
Ką Jums reiškia klasikinė ispaniška literatūra?
Tai – lyg priekiniai žibintai, kurie, kiekvieną kartą įjungus, apšviečia didelius klausimus ir sielos gelmes.
Kodėl Nuotakos vaidmuo atiteko aktorei I. Cuestai? Ar pasirinkimą lėmė jos populiarumas?
Priimti sprendimą buvo nepaprastai lengva. Inma yra labai „lorkiška“. Savo žvilgsniu, žodžiais puikiai perteikia pjesės nuotaiką. Inma – šio filmo siela, kuri mus lydi į Lorkos pasaulio kelionę.
Galbūt filmas „Nuotaka“ – ne apie meilę, o apie aistrą, kuri ir priveda prie tragedijos?
Labai sudėtinga apibrėžti, kas yra meilė, o kas aistra. Bet jausmai, kurie siejo Nuotaką ir Leonardą, buvo labai stipri jėga – motoras, stumiantis ir judinantis viską aplinkui.
Ką šiuo filmu norėjote pasakyti žiūrovui?
Mano filmas – tai kvietimas pastebėti didelius sielos įtrūkius.
Filme muzika taip pat atlieka labai svarbų vaidmenį, kuria magišką nuotaiką. Ar dainos, girdimos „Nuotakoje“ priklauso ispanų folklorui?
Šios dainos buvo pjesėje. Taip, jos priklauso ispaniškoms tradicijoms, folklorui. Būtent dainos Lorkai padeda perteikti kaimo dvasią. Buvo svarbu šiuos motyvus išlaikyti ir filme. Daina, kuri skamba per vestuves jaunavedžiams ir svečiams sukantis ratu, yra Ispanijos žydų daina.
Kūrinio veiksmas vyksta praeitame amžiuje. Matome senovines ispaniškų vestuvių tradicijas, moterų pareigas šeimoje. Ar labai pasikeitė situacija?
Džiaugiuosi galėdama atsakyti teigiamai. Dabar moterys Ispanijoje gali pačios kontroliuoti savo gyvenimą, rinktis ateitį, nebereikia vadovautis tėvo ar vyro sprendimais. Vis dėlto mūsų kultūroje mačizmo šaknys yra įsišaknijusios, todėl kai kuriuos nelygybės ženklus galima aptikti ir dabar.
Ar sunku moteriai kino pasaulyje?
Manau, kad kiną kuriančių vyrų ir moterų skaičiai kalba patys už save. Situacija nėra lygiavertė tiek Ispanijoje, tiek už jos ribų.
Ar jau dirbate su nauju projektu?
Rašau tris scenarijus. Galiu išduoti, kad vienas jų – Chuano Mayorgos kūrinio adaptacija.
