Su A.Marcinkevičiūte kalbamės apie filmus, skirtus jaunam žmogui, ir kodėl jų reikia, pačius vaikus, kurie kartais užaugina savo tėvus, mažuosius aktorius ir jų kurtus veikėjus, gamtos svarbą, taip pat apie tikrąjį lobį, kuris – visai ne materialus. Kaip po filmo atsiliepė viena mažoji žiūrovė: „Iš tikrųjų lobis yra draugystė, o ne kažkokie materialūs dalykai.“
– Anksčiau jūsų kūryboje daugiausiai dominavo dokumentinis kinas. Kodėl atsigręžėte į kiną, skirtą vaikams?
– Aš jau kurį laiką ieškojau galimybės sukurti vaidybinį filmą. Vieną dieną prodiuseris Arūnas Stoškus paklausė, ar man nebūtų įdomu ką nors sukurti vaikams, ir aš iš karto sutikau.
– Paskutinis lietuviškas nuotykių žanro filmas vaikams buvo kurtas kone prieš penkis dešimtmečius. Kaip manote, kodėl svarbus mažiesiems žiūrovams skirtas kinas?
– Per priešpremjerinį seansą ir per filmo premjerą mano draugai buvo atsivedę savo vaikų, vėliau vaikai pasidalijo suvokimu apie „Lobį“, jų atsiliepimai buvo labai geri. Vaikai yra labai svarbi auditorija, nes yra labai nuoširdūs.
„Iš tikrųjų lobis yra draugystė, o ne kažkokie materialūs dalykai.“
– Gal pasidalintumėte, kokių atsiliepimų iš vaikų išgirdote po filmo peržiūros?
– Pagrindinis šio filmo siekis – kelti diskusijas. Vaikai po filmo labai daug diskutuoja, jiems kyla klausimų, į kuriuos tėvai turi rasti atsakymus. Šiuo aspektu mano lūkesčiai išsipildė visu šimtu procentų. Kai kurie vaikai, t. y. maždaug 7-erių metų amžiaus, sakė, kad žiūrint filmą kai kuriomis akimirkomis jiems buvo baisu. Bet, pavyzdžiui, mano dukros labai mėgsta, kai būna baisu. Todėl aš – norėjau truputį pagąsdinti, bet ne per daug. Viena pažįstama pasakojo, kad jos grįžusi iš filmo dukra pasidalino, jog iš tikrųjų lobis yra draugystė, o ne kažkokie materialūs dalykai. Tad vaikai viską atspėjo, ką filme buvo norėta pasakyti.
– Filme dažnai nuskamba frazė „Kas lobį suras, tas viską praras“. Regis, tai paskata mažiau vaikytis materialinių dalykų ir atsigręžti į tai, kas svarbiau: draugystę, tarpusavio suvokimą, šeimą. Kas svarbu mažiesiems filmo herojams: Austėjai, Martynui, Rytei ir Augustui?
– Vienoje scenoje tai galima pastebėti. Berniukas Martynas nenorėjo įsivelti į nuotykius ir nuklysti nuo saugios sodybos, nes jis suvokė, kad taip galima susilaukti nemalonumų. O mergaitė Austėja – atvirkščiai, ji manė, jog jei jie suras lobį, tai jos mamai nereikės važiuoti į koučingo kursus ir uždirbti pinigų, dėl kurių mama ir atvežė mergaitę į kaimą. O berniuko mamai nereikėtų dirbti Čikagoje, ji galėtų gyventi Lietuvoje, kur galėtų dirbti restorane. Mergaitė nori būti laiminga ir mano, kad radusi lobį ji išspręs problemas.
Pagrindinis šio filmo siekis – kelti diskusijas.
– Jūs užsiminėte apie vaikus ir jų skirtumus. Matyti, jog filme atskleidžiami kontrastingi veikėjų charakteriai bei požiūriai. Kaip vystėte „Lobio“ herojų charakterius? Kodėl svarbu atskleisti žmogaus, šiuo atveju jauno, įvairiapusiškumą?
– Dramaturgijoje labai svarbus konfliktas, jei nebūtų konflikto – nebūtų ir dramos. Reikia įvairiapusiškumo, nes tuomet siužete atsiranda daugiau įvairovės. O būtent tai ir traukia žiūrovą. Rinkomės skirtingus vaikus, kuriuos susietų graži draugystė. Juk skirtumai vienas kitą traukia, papildo. Tad vaikai pasirinkti skirtingi dėl to, kad siužetas būtų kuo įdomesnis.
– Kaip vyko mažųjų aktorių atranka? Kokius skirtumus pastebėjote, kai būna režisuojami filmai su suaugusiaisiais, su mažaisiais aktoriais?
– Aš dirbau su vaikais jau ilgą laiką: stovyklose ir mokyklose. Darydavome vaidybinius filmus, kurie nerodomi viešumoje, bet kuriami kaip edukacinė priemonė. O „Lobio“ atveju buvo galimybė visą savo sukauptą patirtį panaudoti profesionaliu lygiu.
Skirtumas tas, kad vaikai dar neturi tiek daug savikritikos, kaip suaugusieji. Dauguma vaikų pasitiki vyresnio žmogaus autoritetu. Vystant idėją su tuo tikėjimu, idėja sustiprėja ir pavyksta puikūs dalykai. Režisuojant filmą su suaugusiais iš karto turi pasiruošti, kad gausi tūkstantį klausimų. Kažkodėl daug kas galvoja, kad režisierius turi viską žinoti, nes jei nežino – tai jis blogas režisierius. Tad tik spėk atsakinėti į suaugusiųjų klausimus. O tokiu būdu sunku atrasti žaidimą, kuris nuveda į labai netikėtus dalykus.
Mergaitė nori būti laiminga ir mano, kad radusi lobį ji išspręs problemas.
– O ar susidūrėte su kažkokiais iššūkiais dirbant su tokio jauno amžiaus – 7–12 metų – vaikais?
– Iššūkių buvo, bet daugiausia – ne su vaikais. Prieš filmuojant mes turėjome trijų dienų kino bandymus su ta pačiais vaikais. Tuomet dar buvo visokių vaikų nusiskundimų – tai jiems šalta, tai jie nenori filmuotis, bet paskui prasidėjo tikrojo filmavimo laukimas. Kai pagaliau pradėjome filmuoti, jokių panašių kalbų jau nebuvo. Vaikai labai greitai mokosi.
– Gal patys mažieji aktoriai (Patricija, Jonas, Ainis, Bernadeta) pasidalijo sunkiausiomis ir smagiausiomis akimirkomis iš filmavimų?
– Po filmo sklaidos darysime susitikimą, kurio metu daugiau kalbėsimės su aktoriais, o šiuo metu – susirinkome pažiūrėti filmo, kurį pamatę vaikai liko patenkinti rezultatu. Aš labai įdėmiai stebėjau, ar jie savęs nekritikuoja, ar jie pasiruošę sutikti visas nuomones apie filmą.
Su vaikais mes daug kalbėjomės apie tai, kad tas herojus ekrane – tai tik kūrinys. Ko gero, ryškiausiai skiriasi Jonuko sukurtas herojus Martynas nuo jo paties. Jis gyvenime visiškai kitoks. Arba Patricija sukūrė žavingą, bet ne itin gero charakterio Austėjos vaidmenį. Filmo pradžioje akcentavome, jog Austėja nejautri, nori, jog viskas būtų taip, kaip ji nori, bet vėliau ji ima suprasti savo draugą. Po lobio paieškos nuotykio ji sugeba suprasti Martyną.
Su vaikais mes kalbėjomės apie, tai kaip reikia gyventi toliau, kad šis filmas – jau vakarykštė diena. Vaikų aktorinis darbas jiems gali atverti duris, bet visąlaik kitą dieną reikia pradėti nuo nulio, nereikia pasipūsti, nereikia užmigti ant laurų. Jie gali pasinaudoti filmo suteiktomis galimybėmis, bet kita diena – jau kiti uždaviniai.
– Filme gausybė kerinčių Lietuvos gamtos peizažų. Kokiame Lietuvos krašte buvo filmuotas „Lobis“? Kodėl pasirinkote būtent šią vietą?
– Tai buvo rytų Lietuva, dauguma scenų filmuota Anykščiuose, o ežeras, kuriame vaikai ieškojo lobio – Zaraso. Tame ežere iš tikrųjų yra filme vaizduojama sala, kurioje po karo gyveno vieniša moteris, o likę griuvėsiai, kurie vaizduojami filme, iš tikrųjų egzistuoja.
Pasirinkome tokias vietas, nes labai didelis šio filmo entuziastas ir prodiuseris Kęstutis Petrulis turėjo sodybą Anykščiuose; visas pelkes puikiai žinojo, pažinojo gyventojus. Paties filmavimo jis jau nebesulaukė... Persidirbo daugiau, nei jam buvo galima dėl ligos. K.Petrulis buvo daugiau nei prodiuseris. Pavyzdžiui, vieną dieną jis man paskambino ir sako: „Aš turiu valtį, ir niekam ji nereikalinga. Sugalvokit ką nors scenarijuje, kad galėtume sudeginti tą valtį, juk bus didelis efektas vaikams.“ Ir sudeginom, su mintimi, kad vaikai kartais užaugina savo tėvus. Juk žmonės keičiasi, kai atsiranda vaikai, jie tampa atsakingesni, kitokie, nes juos vaikai užaugina.
Juk žmonės keičiasi, kai atsiranda vaikai, jie tampa atsakingesni, kitokie, nes juos vaikai užaugina.
– Koks jūsų pačios santykis su gamta?
– Aš nebūnu labai daug gamtoje. Labiau būnu kaip sodininkė, daržininkė, grybautoja, uogautoja ir visokių gėrybių vartotoja. Pasakysiu banaliai, bet gamta yra mūsų motina – tai absoliuti tiesa. Ji būna labai įvairi: supykusi, žiauri, grasinanti „nušluoti“ neklaužadas vaikus, kurie kartais ne itin gerai elgiasi. Jei atmetus mūsų prisitaikymus prie civilizacijos, iš tikrųjų mes ir esame gamta, bet šiek tiek nuo jos pabėgom. Su gamta reikia skaitytis.
Dėl to šitas filmas yra labai giliai ekologiškas, gamta yra svarbus veikėjas mūsų filme. Pasirinkome varlytes, kaip gamtos personifikaciją, todėl, kad varlės pačios pirmosios sureaguoja į taršą. Mūsų gamtos konsultantas Tadas Bujanauskas filmavimų metu visuomet varles imdavo su pirštinėmis, nes negalima imti plikomis rankomis. Jei rankos bent šiek tiek nešvarios – varlės apsinuodija ir miršta, mat jos per odą kvėpuoja.
– Kaip jums atrodo, kaip šiuolaikinis vaikas žiūri į tokius nematerialius dalykus, kaip gamta? Kodėl svarbu būti gamtoje ir ją suprasti?
– Papasakosiu istoriją iš asmeninės patirties. Važiavom iš Vilniaus į Alytų, automobilyje turėjom mažą dukrytę, aplinkui buvo taip gražu, kad nusprendėm sustoti ir nueiti į mišką pasivaikščioti. Kai tik pradėjome eiti, vaikas apsiverkė, pradėjo prašytis atgal į automobilį, nes nenorėjo būti gamtoje. Ji sakė „negaliu čia paeiti, nes čia yra nelygu“. Tuomet supratome, kad yra blogai. Na, ir tada nusipirkom sodybą gamtoje. Vaikai statė namus, juos dažė, plaukiojo, buvo gamtoje, ir viskas pasidarė daug paprasčiau.
Filmas yra labai giliai ekologiškas, gamta yra svarbus veikėjas mūsų filme.
– Apie scenarijaus rašymą, kurį sukūrėte kartu su rašytoja Renata Šerelyte, esate sakiusi: „Prisiminėme savo vaikystę, kas mums buvo įdomu, ką niekieno neraginami skaitydavome“. Gal galite papasakoti, o kas jums buvo įdomu vaikystėje?
– Aš esu tas vaikas, kuris vaikystės nelabai turėjo. Mes rėmėmės prodiuserio A.Stoškaus patirtimi. Jis prisiminė, kad vaikystėje vis laukdavo vieno vaikiško žurnalo naujo numerio pasirodymo, nes jame spausdino dalimis Vlado Dautarto apysaką „Žydrieji jungos“. Vėliau mes susiradom tą knygutę, paskaitėm ir supratom, kad realijos paseno, bet joje yra ir amžinų dalykų. Mes supratome, kodėl Arūnas laukė siužeto tęsinio ir nusprendėme, kad filme būtinai turi būti ežeras ir ieškomas lobis.
– Kokie jūsų, kaip režisierės ir scenarijaus autorės, tolimesni kūrybiniai planai?
– Dabar su prodiusere Živile Gallego kuriame dokumentinį filmą apie pianistę Mūzą Rubackytę. Ją filmavome su operatoriumi Ryčiu Kurkuliu ir garso režisieriumi Jonu Jociu trejetą metų, o dabar, turėdami gausybę labai gražios medžiagos, montuojame filmą, kuris turėtų pasirodyti šių metų rudenį.
– Kaip manote, galbūt ateityje kursite ir daugiau filmų vaikams?
– Prie filmų vaikams, žinoma, sugrįžčiau, idėjų tikrai yra. Labai ilgą laiką pati auginau keturias dukrytes. Joms augant darbas buvo labiau hobis, o dabar dukros paaugo, jauniausiai jau 12 metų, tad yra atvirkščiai – dabar galiu daugiau dirbti. Taigi dabar – pats darbymetis.
Filmo anonsas:
