Vargu, ar kas tikėjosi, jog „Sauliaus sūnus“ iškils iš kasmet sukuriamų filmų apie Holokaustą grandinės, tačiau legendinio vengrų režisieriaus Béla Tarro asistentu dirbusio L.Nemeso debiutinis filmas, pasiūlęs realistinę, tačiau mitologizuotą interpretaciją, tapo vienu ryškiausių pastarojo dešimtmečio filmų apie šį tragišką žmonijos istorijos laikotarpį.
Nepriklausomai nuo to, ar žiūrovas „Sauliaus sūnuje“ randa tiesioginių biblinių nuorodų, šis filmas atrodo kaip biblinė aliuzija.
Vengrijos žydas Saulius dirba Aušvico koncentracijos stovyklos specialiojoje komandoje (Sonderkommando). Jo darbas – kasdien į mirtį lydėti savo tėvynainius. Saulius nebegirdi jų raudų ir maldavimų, dirba mechaniškai – palydi į dujų kamerą, surenka rūbus, sumeta nužudytųjų kūnus.
Vieną dieną kūnų krūvoje Sauliaus išvysta stebuklą – vienas berniukas dar kvėpuoja, nepasiduoda. Jis miršta ant Sauliaus rankų. Šis įtiki, jog vaikas yra jo sūnus ir imasi, rodos, neįmanomos užduoties – deramai palaidoti berniuko kūną vietoje, kur kasdien šaltakraujiškai žudomi šimtai žmonių.
Nepriklausomai nuo to, ar žiūrovas „Sauliaus sūnuje“ randa tiesioginių biblinių nuorodų, šis filmas atrodo kaip biblinė aliuzija – be galo paprastos, į penkias eilutes telpančios istorijos mastą ir gylį kuria per vaizdą reiškiamas patyrimas, kaip kad ir Biblijos pasakojimai šiandien mums yra žinomi iš per šimtmečius sukurtų meistrų darbų.
Todėl Saulius čia ne žydų karalius ir karvedys, o naujo mitinio pasakojimo herojus. Turėdamas stebuklui prilygstantį tikslą, jis yra izoliuotas nuo savo praeities ar ateities, ir gyvena šia diena, ant jo nugaros pažymėta raudonu kryžiumi – čia sminga ne tik šautuvo taikiklis, bet ir operatoriaus akis.
Saulius visad pirmame plane, o Holokausto siaubas su šimtais statistų mirga už jo nugaros, virsdamas vienu nedalomu garsų ir vaizdų prisotintu kūnu.
Saulius visad pirmame plane, o Holokausto siaubas su šimtais statistų mirga už jo nugaros, virsdamas vienu nedalomu garsų ir vaizdų prisotintu kūnu – balsai keičiasi, nustelbia vienas kitą, vaizdai maišosi ir mainosi. Atrodo, jog prieš akis matai realybę – nenudailintą, margą ir judrią. Tačiau kiekvienas statistas, nefokusuotame kadre pasukdamas galvą į kairę ar praeidamas dešinėn, kuria vidinę plastiką, apskaičiuotą taip tobulai, kad šios net nepastebi. Prieš tavo akis tik jis – Saulius, besiaukojantis dėl Sauliaus sūnaus.
Taip paprastai ir tiesiogiai L.Nemesas savo imtį susiaurina iki vieno žmogaus, per kurio kančią kuriamas likimus žlugdžiusio Holokausto paveikslas. Ir visai nesvarbu, ar Sauliaus sūnus išties buvo Sauliaus sūnus – atsakymas nepateikiamas, tačiau ir kelti šio klausimo nėra prasmės. Žiūrovas drauge su Sauliumi, sulaužytu herojumi, tikisi įgyvendinti tikslą, įkūnijantį žmogaus orumą ir neblėstančią viltį.
Orumas „Sauliaus sūnuje“ negimsta iš moralinių nuostatų ar didžių idealų, o kūrinio jėgą kuria ne pretenzijos į istorinę reprezentaciją, kaltųjų pasmerkimą ar teisiųjų išteisinimą. Kaip ir B.Tarras, L.Nemesas iš savo personažo be gailesčio atima, sugriauna ir išniekina visa, kas jam brangu, tačiau, pasiekęs dugną, jo sukurtas žmogus stovi kaip stovėjęs, net didžiausioje neviltyje išsaugodamas krislą savasties, reikalingą herojui tiek realybėje, tiek ir mite.
