Šias būsenas tiksliai fiksuoja Tomo Vengrio debiutinis ilgametražis filmas „Gimtinė“. JAV gimęs ir užaugęs Kovas (akt. Matas Metlevski), Lietuvai atgavus nepriklausomybę, o tėvams nusprendus skirtis, su mama Viktorija (aplodismentų vertas Severijos Janušauskaitės vaidmuo) atvyksta į Lietuvą.
Čia viskas kitaip nei namie – kitoks maistas, kitoks muilas, kitokie įpročiai. Bet Kovas niekuo garsiai nesistebi ir nieko neklausinėja. Tik dalija kramtomąją gumą kiemo vaikams, tylomis stebėdamas besimezgantį mamos romaną ir jos beatodairišką bandymą atgauti tėvų žemę.
Dažnai paauglystėje tau niekas nieko nesako. Mozaiką apie suaugusiųjų reikalus dėlioji iš nugirstų pokalbių ir slapčiomis pamatytų scenų, iš kažkur fone skambančių žinių reportažų fragmentų ir to, kaip besišypsanti motina nervingai gniaužia megztinio rankovę.
Ir nors niekas normaliai nepaaiškina, kas vyksta aplink, netrūksta norinčių nuspręsti, kaip turėtum elgtis pats. Kovas išgyvena kelis „iniciacijos į vyrus“ epizodus – ilgą istoriją su Kovo mama turintis ir jai iš naujo simpatijas rodantis Romas (akt. Darius Gumauskas) Kovui įpila išgerti, pakviečia į pirtelę, pasiūlo pašaudyti. Romas turi idėjų ir kaip turėtų elgtis „tikra moteris“ – savo dukrai Marijai, kurią įkūnijo talentinga jauna aktorė Barbora Bareikytė, jis liepia pabūti šeimininke ir nurinkti stalą. Nei vienam iš paauglių tokios jų perspektyvos nekelia simpatijų, bet abu paklūsta jiems primestiems vaidmenims.
T.Vengris jaunatvišką pozą (juk reikia sakyti, kad rūkai nuolat, net jei tai darai pirmą kartą) pina su baugščiu neužtikrintumu ir talentingai išnaudoja paaugliško žvilgsnio perspektyvą.
Tiesa, filmui įpusėjus ji kiek pakiša koją. Pasakojimą palengva gaudant tai už vieno, tai už kito skverno, tačiau apatiško veido protagonistui į jį taip dorai ir neįsitraukiant, likęs kažkur nuošalyje gali pasijausti ir žiūrovas, ypač tas, kuris kine mėgsta aktyvesnį dramaturginį vyksmą. Sukliudyti įsitraukti į filmą gali ir už kadro karts nuo karto suskambanti Viktorijos sekama pasaka apie kelionę namo: turiniu per daug akivaizdi, o savo poetine forma – kiek per tolima.
Negali sakyti, jog „Gimtinėje“ daugiau poezijos nėra, tik ji vizualinėje plotmėje atrodo subtilesnė, išvengianti perdėm romantizuoto ar, priešingai, sukarikatūrinto žvilgsnio į to meto Lietuvą. O į tai nuklysti buvo lengva ir dėl nostalgiją bei laikmečio baikas neretai akseleruojančios laiko distancijos, ir dėl to, kad režisierius T.Vengris yra Amerikos lietuvis, filmui įkvėpimo sėmęsis iš savo vaikystės vizitų į Lietuvą.
Tačiau dėka dailininko Ramūno Rastausko ir operatoriaus Audriaus Kemežio („Gimtinė“ yra paskutinysis pernai mirusio operatoriaus filmuotas vaidybinis filmas), Lietuva, būdama visokia – ir su trūnijančiomis trobelėmis, ir su ankštais blokinių daugiabučių kambarėliais – atrodo kaip niekad sava ir graži. Ne dėl panoraminių kadrų iš paukščio skrydžio, o dėl pro langą įsprūstančios saulės, žaidžiančios ant apsilaupiusios sienos, dėl stambiu planu filmuojamo bitės kūnelio ant senos palangės, dėl žalsvo ežero vandens, kuriame kūnai vartosi šiltą vasaros dieną.
Toks „tarp eilučių“ blykčiojantis „Gimtinės“ švelnumas paperka. Galbūt todėl žiūrint filmą net pykčio norisi švelnaus. Kai Kovas, kamuojamas frustracijos, į vandenį pradeda mėtyti akmenis, toks staigus emocijų proveržis priverčia gūžčioti pečiais, bet kai įpykęs ant mamos nusprendžia jos klausimą pasitikti tyla, negali negalvoti – o siaube, kaip visa tai pažįstama, aš irgi taip dariau.
