Tai itin vizuali ir informatyvi kelionė per 950 milijonų metų Žemės istoriją kartu su kosminiais kartografais. Liuksemburge gyvenanti režisierė, išradingai naudodama žemėlapius, vaizduoja besikeičiantį Žemės paveikslą.
Visus „Eurekos“ seansus galima rasti čia.
Festivalyje viešinčios režisierės B. Minck atsakymai į žiūrovų klausimus.
– Kaip nusprendėte kurti filmą apie Žemės planetą?
– Man buvo nusibodę žiūrėti filmus apie žmones, meilės istorijas, karus ir istorinius įvykius. Jaučiau, kad trūksta filmų apie mūsų planetą, todėl labai norėjau pabandyti tokį sukurti.
– Kaip susidomėjote kartografija ir kodėl nusprendėte įtraukti į filmą žemėlapius?
– Esu sukūrusi filmą apie Austriją, filmo pasakojimui naudojau atvirukus. Atvirukai pateikia labai klišinį regiono, šalies ar miesto paveikslą. Naudodama atvirukus norėjau parodyti, kas slepiasi po šiuo jų kuriamu įvaizdžiu. Kažką panašaus norėjau padaryti filme apie Žemę naudojant žemėlapius, kurie atskleidžia, kaip skirtingai buvo vaizduojama, įsivaizduojama ir suprantama mūsų planeta. Žemėlapių ieškojau ir rinkau maždaug penkerius metus. Iš viso išsirinkau per tūkstantį įdomių žemėlapių.
Tuomet vyko žemėlapių atrankos procesas, nes turėjau sumažinti jų skaičių, tiek daug filme panaudoti negalėjau. Atrinkau, mano manymu, pačius svarbiausius ir tinkamiausius papasakoti istoriją. Galų gale filme panaudojau apie šimtą žemėlapių. Iš esmės mano galvoje vyko ilgas procesas siekiant sugalvoti, kaip kitaip pateikti Žemės vaizdą žiūrovams. Žemėlapiai visuomet yra geopolitiškai įrėminti. Jie vaizduoja konkrečią vietą ir atspindi konkretų laiką, nuolat kinta ir pateikia vis kitokį pasaulio bei Žemės vaizdą. Aš ieškojau kitokio, šviežio Žemės paveikslo, neįrėminto geopolitiškai.
– Filmo kūrimas užtruko dešimt metų. Gal galite papasakoti apie tyrimo procesą ir kodėl reikėjo tiek daug metų kurti šį filmą?
– Pirmuosius metus atlikau tyrimą – rinkau medžiagą filmui. Kelerius metus ieškojau finansavimo, tinkamiausių techninių sprendimų, taip pat labai ilgai užtruko pats filmo kūrimas. Viską apsunkino ir tai, kad nėra visa apimančių Žemės tyrimų, kokių man reikėjo. Pavyzdžiui, apie žmonių migracijos po kontinentus procesus. Yra tyrimų, kurie pateikia tam tikrus migracijos etapus atskiruose žemynuose, tarkime, iš Afrikos ar į Ameriką. Bet nėra vieno, kuris atskleistų, kaip žmonės apsigyveno visoje Žemės planetoje. Taigi teko tokį tyrimą atlikti pačiai. Dar vienas daug laiko užtrukęs tyrimas – apie kontinentinių plokščių atsiskyrimą. Turėjau sudėti šimtus prielaidų, kaip tai galėjo vykti. Žinoma, tai dariau padedama mokslininkų.
– Atlikote išsamų tyrimą ir galėjote kurti, pavyzdžiui, dokumentiką apie Žemę. Kodėl nusprendėte sukurti mokslinės fantastikos animaciją?
– Aš esu atvira visoms kino rūšims, žanrams ir technikoms. Visuose savo filmuose naudoju mišrią techniką: darbą su aktoriais, animaciją, „stop motion“, lėlių animaciją ir kt. Iš anksto niekada negalvoju apie konkrečią formą. Šiam filmui pasirinkta būtent tokia forma, nes ji buvo tinkamiausia papasakoti, ką norėjau. Visuose mano filmuose naudojama animacija dažniausiai todėl, kad kitaip būtų neįmanoma įgyvendinti mano neįprastų idėjų. Negalėjau šio filmo sukurti įprastu būdu. Bet tai tik technika, tai nėra mano išankstinis nusistatymas.
– Kodėl ateiviai ir jų erdvėlaivis filme atrodo būtent taip? Kaip atradote jų išvaizdą?
– Tam tikra prasme norėjau pasipriešinti mokslinės fantastikos filmų suformuotoms klišėms, kaip turi atrodyti ateiviai ir jų erdvėlaiviai. Norėjau tiek ateivius, tiek erdvėlaivį priartinti prie mūsų pačių. Mano erdvėlaivis nėra metalinis, bet vamzdžio formos. Erdvėlaivio vizija kyla iš mūsų kūno. Jie patys neatrodo kaip monstrai, yra gana panašūs į mus. Ateiviams suteikiau bioninį kostiumą. Jų nervai ir arterijos, išėjusios iš kūno, sudaro šukuoseną. Ateivio biuras yra jo kūno dalis.
– Papasakokite apie neįprastas filme girdimas kalbas ir garsus.
– Iš pradžių filme girdima kosmoso kalba. Ją sukūriau pati. Pirminė idėja buvo šią kalbą naudoti visą filmą, bet pasiklausiusi kosmoso kalbos 45 minutes supratau, kad tai tikrai netinka. Juk tektų visą laiką skaityti subtitrus ir viskas būtų kiek negyva. Ieškojau, kaip galėčiau iš kosmoso kalbos pereiti į Žemės planetos kalbas. Sugalvojau, kad žemėlapių teikiamą informaciją gali pristatyti šnabždantys balsai tarsi iš praeities. Pirmiausia pabandžiau tai padaryti mokslinės fantastikos filmams įprastais garsais, bet supratau, kad tai irgi labai blogai. Ne vieną mėnesį mąsčiau. Tada kilo idėja garsus priartinti prie mūsų pačių, kad jie natūraliai sklistų iš mūsų. Taip sugalvojau pasikviesti filmą įgarsinti „beatbokserius“. Labai džiaugiuosi rezultatu ir visu filmu.