Suprantu, kaip negailestingai skamba ši įžanga, tačiau ją rašau atsakingai ir apgalvotai – V.Steino distopija su tariamu „Alisos stebuklų šalyje“ žaismingumu ir neva noirišku cinizmu yra vienas chaotiškiausių, absurdiškiausių bei naracinės logikos labiausiai stokojančių filmų, pastaruoju metu pasirodžiusių didžiuosiuose kino ekranuose.
V.Steinas stilizuoja viską ir stilizuoja neintencionaliai komiškai – nuo nesamo, naktinio miesto, ryškiai šviečiančio neoniniais užrašais ir vedančio žiūrovą po tamsias požemines stotis, iki savo personažų, kurių kiekvienam nesunkiai prilipdytum etiketę: femme fatale, piktasis genijus, mizantropas, mergišius.
Tam, kad herojui priskirtum tipažą, aktoriui net nebūtina prasižioti. Štai, Margot Robbie personažė Bonnie sėdi klausykloje, o jos veidas – tarsi mozaika, dėliojama iš stambių planų. Balti dantys, žalios akys, griežta šukuosena, skaisčiai raudonos lūpos. Niekas nesuabejos, jog ji – ta moteris, kurios geis vyrai, ir kuriuos ji meistriškai vynios aplink pirštą. Gal tik atlaidžiai šyptelės dėl perdėto estetizavimo, kuris ne tik atrodo kiek pabodęs, bet ir įtvirtinantis pasenusius stereotipus, kurie istorijos centre atsiduriančią moterį ne įgalina, o vaizduoja per vyriškų seksualinių fantazijų prizmę.
Kai susipažįstame su Bonnie, ji prašo darbo ir nedidelės asmeninės paslaugos iš paslaptingojo boso, kuris diriguoja šiam keistam kruvinam paradui. Tačiau Bonnie turi ir savo alter ego, padavėją Annie, kurios kavinėje, rodos, lankosi tik keli klientai. Vienas jų – mirtinai sergantis literatūros mokytojas (akt. Simonas Peggas), kuriam būdus užbaigti savo gyvenimą entuziastingai vardija Annie – seksuali vėjavaikė beprotyste žaižaruojančiomis akutėmis (vienas keistesnių ir savo neadekvatumu pritrenkiančių derinių; psichologiniai sutrikimai neturėtų būti seksualizuojami net ir tokiame nuo realybės visomis prasmėmis atitrūkusiame filme kaip „Paskutinė s#####“).
Tarp Annie / Bonnie klientų – ir du samdomi žudikai. Įtarus, ūmus, gyvenimu nesidžiaugiantis vadas Vincas (akt. Dexteris Fletcheris) ir jam asistuojantis Alfredas (akt. Maxas Ironsas), kuriam charakterio savybių pagailėta, nes filme jis yra tas gražus vyras. Su šiais dviem personažais pirmą kartą susitinkame apšnerkštame bute, kur jiedu laukia tolimesnių užsakovo nurodymų.
Akivaizdu, jog nors filmo veiksmas vienu metu vyksta skirtingose plotmėse, visi personažai (ypač tie, kurie pristatomi kaip demonstratyviai antraplaniai ir esmingai prie siužetinio vyksmo nepridedantys) yra ne tik glaudžiai susiję, bet slapta siekiantys vienas kitą nudaigoti.
Tačiau bandyti nupasakoti personažų motyvaciją ir atsiradusias priešpriešas būtų mažų mažiausiai nesąžininga – nesinori iš žiūrovo atimti to visa apimančio absurdo jausmo, kuris perkreipia veidą režisieriui bandant išpainioti savo siužetinį rezginį. Galima pasakyti tik tiek, jog kaskart, kai galvosite, jog atsimušėte į dugną ir žemiau pulti nebėra kur, V.Steinas apvers siužetą 180 laipsnių kampu ir pasiūlys tokį iracionalų posūkį, po kurio visi absurdo literatūros klasikai turėtų tyliai rūkyti kamputyje.
Ir jeigu sau tai leidžia V.Steinas, nematau priežasčių, kodėl negalėčiau leisti aš. Tad vietoj reziumė, kurioje sugalvočiau dar vieną tik pusiau juokingą palyginimą apie filmo naratyvinius pertrūkius, ar griežtesnio pagrūmojimo dėl seksistinių gaidelių, imsiu ir parašysiu apie filmo vertimą, kuriame netrūko, švelniai tariant, radikalių idėjų lietuvių kalbos gramatikos bei stiliaus klausimais, o kad šių žiūrovui nepasirodytų maža, filmo platintojai supratingai pateikė ir nedidelį intarpėlį latvių kalba. Sėdint kino salėje net sudvejojau, ar pretenzingas bei neištariamas lietuviškas filmo pavadinimas „Paskutinė s#####“ iš tiesų yra apgalvotas sprendimas, o ne vertimo programos sistemos klaida.
