Bet netradiciniais save tituluojantys siaubo filmai, deja, labai dažnai kliaujasi tomis pačiomis naratyvo strategijomis, kaip ir patys tradiciškiausi žanro atstovai – ne išimtis yra ir Ari Aster filmas „Paveldėtas“ (Hereditary).
„Sundance“ kino festivalyje pristatyta juosta mėgina žaisti autorinį kiną, tačiau po tvirtesne režisūrine ranka ir keliais įdomesniais vizualiniais sprendimais slepiasi tas pats žanro mechanizmas su visomis savo klišėmis ir konvencijomis.
Ir čia turime šeimą (motina, tėvas, vyresnis sūnus ir savo pasaulyje paskendusi jaunėlė duktė), šeimos narius sukrėtusį įvykį (filmas pradedamas nuo senelės laidotuvių, o netrukus šeimą ištinka dar viena tragedija), didžiulį namą miško pakraštyje (pliusas – šmėkloms netrūksta vietos vaidentis) ir visus kitus lengvai nuspėjamus, bet iš pagarbos filmo dar nemačiusiems ir nustebti tebesitikintiems žiūrovams neatskleistinus elementus.
Tiesa, iš pradžių atrodo, kad „Paveldėtas“ išties pasuks ne tokiu standartiniu keliu ir, kliaudamasis tokiais filmais kaip „Dabar nežiūrėk“ (Don't Look Now, 1973) ar „Rozmari kūdikis“ (Rosemary's Baby, 1968) – kuriais, beje, kartkartėmis ir mėgina sekti – veikiau kalbės apie psichologinį siaubą, kurį atliepia žanro rūbas, o ne žanro tropus, kurie iliustruojami vidinėmis traumomis.
Štai Anė (puikus aktorės Toni Colette vaidmuo) po motinos mirties ima dar intensyviau ruoštis savo miniatiūrų parodai. Kurdama preciziškas savo gyvenimo epizodų replikas, ji, rodos, mėgina ne tik reflektuoti, bet ir suvaldyti chaotišką savo gyvenimą – sumažinti skausmą, sustabdyti širdgėlos kupiną gyvenimo sceną. Neatsitiktinai ir kamera kartkartėmis priartėja prie miniatiūros tiek, jog ši nejučiomis atgyja. Tai – graži, paveiki, filmo eigoje gudriai išnaudojama metafora.
Graži ir gusvansantiška scena, kai po nelaimingo atsitikimo sūnus grįžta namo, net nenusirengęs atsigula į lovą, susiriečia ir drebėdamas laukia ryto – skausmo pervertos scenos mes neišvysime, teišgirsime tolimą aidą, stebėdami persigandusio, prakaito lašeliais nusėto vaikino veidą.
Tačiau antroje filmo dalyje tikslūs psichologiniai dūriai tampa vis labiau užgožiami klasikinių siaubo kino elementų – įtampa iš dramos plotmės perkeliama į antgamtinę. Įsisukus į pastarąją, temos, kurias „Paveldėtas“ mėgino paliesti pirmojoje dalyje – gedulas, apmaudas, sąžinės graužatis, pagieža artimajam – lieka antrame plane ir filmo pagrindiniu tikslu tampa ne siekis nagrinėti žmogiškojo siaubo evoliuciją, o noras žiūrovą paprasčiausiai išgąsdinti, pritrenkiančiu tankiu pristatant visus įmanomus žanro elementus. Ir būtent tai, kad ir kaip to nenorėtų filmo platintojai, mėgindami filmą parduoti kaip „netradicinę siaubo juostą“, ir yra pagrindinis tokių tradicinių siaubo filmų bruožas.
Tai nereiškia, jog „Paveldėtas“ nėra neblogai sudėliotas (nors daugiau nei dviejų valandų trukmės filme įtampa kartais ir buksuoja) ar žiūrovų tikrai neprivers užgniaužti kvapo – filmas gal ir įbaugins, gal ir išgąsdins, tik toji baimė, kaip ir tamsios palėpės kampe tūnanti šmėkla, pradings, tradiciškai, vos tik įžiebus šviesą.
