Taigi – aš nė karto neapsiverkiau. Ką ten – aš net nesusigraudinau, nors puikiai mačiau, kuriose scenose režisierius nori, kad taip padaryčiau. Pavyzdžiui (toliau seks keli spoileriai), Penélopės Cruz herojė Dženisė sužino, kad jos dukrelė nėra jos biologinis vaikas, nes ligoninėje kažkas sukeitė kūdikius; herojė išgirsta, kad tikrasis jos kūdikis mirė; tikroji motina atsiima iš Dženisės savo vaiką. Ir ką? Nieko – akys sausos, nė ašarėlės.
Ką tai sako apie mane? O ką – apie režisierių? Ankstesniuose filmuose, kurie, kaip ir naujasis, akivaizdžiai daug ką skolindavosi iš telenovelių ir melodramos žanro, atrodytų, net patys naiviausi epizodai nuplėšdavo nuo tavęs kino kritiko kaukę ir tu žiūrėdavai į ekraną, taip sakoma, suvirpintas iki širdies gelmių. O dabar mačiau tik scenas, kurios scenarijaus lapuose, tikiu, atrodė daug žadančios, bet perkeltos į ekraną prarado emocinį krūvį.
Žinoma, tikėtis, kad režisierius per visą karjerą išliks toks pat ir kiekvienas naujas filmas bus tokio režisūrinio ir emocinio lygio, kokio buvo „Viskas apie mano motiną“ (1999), „Pasikalbėk su ja“ (2002) ar net vėlyvasis „Skausmas ir šlovė“ (2019), būtų neteisinga.
Almodóvaro stilius keičiasi, jis darosi paprastesnis, bet kartu su tuo vis dažniau nebelieka ir to, ką laikei jo kine esme – ribų peržengimo, eklektikos, ekspresyvumo, žaidimų tikrovės ir fikcijos plotmėmis bei to subtilaus pajautimo, kai, rodos, dar vienas žingsnis ir pigią muilo operą postmoderniai stilizuojantis kūrinys ims ir pats pavirs „muilu“. Bet režisierius žinodavo, kur sustoti ir kaip pakreipti istoriją, kad atsirastų distancija ir atsivertų nauja kokybė.
„Paralelinėse mamose“ dalis elementų lyg ir panašūs, bet rezultatas, liūdna tą rašyti, nes esu Almodóvaro gerbėjas, išsikvėpęs.
Naujame filme jau yra tvirtas pagrindas dramai, yra almodovariški ryškūs interjerai, yra iš kūrinio į kūrinį keliaujantys kadrai, kai herojė gamina maistą, o kamera slenka virš stalo, yra kompozitoriaus Alberto Iglesias muzika, yra net Penélope Cruz, kuriai Venecijos kino festivalio žiuri (kažkodėl) įteikė geriausios aktorės apdovanojimą, o dalis kritikų ir žiūrovų jos vaidmenį pavadino geriausiu karjeroje (nejaugi?). Kitaip tariant – yra pažadas, kad bus kaip buvę. Bet nėra.
Nėra gylio. Tiek kadro, kuris čia kaip niekada arti muilo operos formato, t.y. plokščias, tiek emocijų, kurios taip ir neįsismelkia į sąmonę, kad ir kaip dažnai režisierius stambiu planu rodo aktorių veidus, kuriuose lyg ir turėtumėme išskaityti viduje kunkuliuojančius jausmus.
Galima tik įsivaizduoti, kuo ši istorija apie dvi likimo suvestas motinas, o kalbant dar plačiau, apie motinystę, būtų virtusi, jei režisierius jos būtų ėmęsis tuomet, kai ir sugalvojo idėją. Dar prieš naują tūkstantmetį, kai buvo kūrybinėje aukštumoje. Tuomet galbūt nebūčiau kelias pastraipas irzliai trepsėjęs, lyg vaikas, negavęs saldainio, o tik popierėlį (žinau, klišė taip rašyti).
Tiesa, „Paralelinėse mamose“ yra tai, ko ankstesniuose filmuose nebūdavo arba būdavo nežymiai, netiesiogiai, pusė lūpų – Ispanijos istorijos konteksto. Jei anksčiau režisierius „skeletų spintoje“ dažniau ieškodavo savo personažų gyvenimuose (na, kartais Bažnyčioje), tai naujame filme „spinta“ kur kas didesnė – fašistinė Ispanijos praeitis.
Kai pagrindinė herojė nori atkasti per pilietinį karą falangistų nužudyto savo prosenelio ir kitų kaimelio vyrų bendrą kapą, kai pagaliau yra atidengiami jau tikri, o ne metaforiniai skeletai, ir kai finale herojai su archeologais sugula į tuščią kapą (o čia jau metafora), žodžiu, visa tai – jau kiek kitoks, rimtesnis, Almodóvaras.
Išvada čia akivaizdi. Būtina ištraukti iš spintų (iš po žemių) visus skeletus, apmąstyti, pripažinti ir prisiminti savo bei visos tautos praeitį (kad ir kokia tamsi ji būtų), nes tik tuomet bus galima rasti vidinę ramybę ir gyventi toliau.
Todėl neatsitiktinai, o jei atvirai, tai tiesiog nuspėjamai, nes tą matėme ne viename jo filme, Almodóvaras finale sujungia gyvenimą ir mirtį – Penélope‘ės Cruz herojė stovi prie atkasamų palaikų ir glosto savo pilvą su užgimstančia nauja gyvybe. Graži ir prasminga scena, bet, atleiskite, pasikartosiu, nesujaudino netgi ji.
Vienintelė išeitis – įsijungti „Viskas apie mano motiną“ ir, kaip mėgsta sakyti vienas žinomas žmogus, priverkti pilną lovą.
Gediminas Kukta – kino kritikas. Daugiau autoriaus tekstų skaitykite 15min kultūra.