2016-ieji pasiūlė ne vieną įdomų, netikėtą ir sujaudinusį kūrinį, tad šįkart siūlome prisiminti penkis naujus, šiemet sukurtus serialus, kurių ieškojimai bei atradimai džiugino žiūrovus.
„Horace & Pete“
Miniserialo „Horace & Pete“ režisierius ir scenaristas Louis C. K. į televiziją atnešė tylą – ne, ne komiškus nutylėjimus ir nejaukias pauzes, o tikrą, apčiuopiamą, kasdienišką tylą, kurios niekad nesitikėtum siužeto posūkiais sproginėjančioje ir muzikinio takelio lydimoje televizijoje. Nesitikėtum čia ir 15 min. trunkančios scenos, kurioje statiška kamera filmuojama moteris pasakoja keistą ir iš nejaukumo gūžtis priverčiančią savo seksualinės aistros istoriją, ar ilgų ir nė kiek nepagražintų diskusijų apie JAV prezidento rinkimus bei translyčių žmonių santykius. Tačiau nepaisant televizijos dėsnių ir žiūrovo lūkesčių, visa tai, ir dar daugiau, liūdniau, keisčiau sutelpa į šį dešimties serijų kūrinį.
„Horace & Pete“ pasakoja istoriją apie 100 metų gyvuojantį barą, perduodamą iš kartos į kartą, ir paskutiniuosius jo savininkus – su savo suaugusiais vaikais ryšį atkurti bandantį Horace (akt. Louis CK) bei psichikos sutrikimų kamuoją Pete’ą (akt. Pete Buscemi). Jųdviejų gyvenimuose prošvaisčių nedaug, tačiau kaskart seriją baigianti Paulo Simono daina tikina „Hell no / I can't complain about my problems / I'm OK the way things are“. Ir kaskart beveik tuo patiki.
„Horace & Pete“ kartais gali pasirodyti kiek nerangus, spektaklio dvasia alsuojantis serialas, tačiau suteikus jam šansą (o serialas jo vertas!), išgirsime apie bėgantį laiką, sugriuvusius santykius ir visus liūdnus, pamirštus bei truputį juokingus dalykus, kuriems lig šiol apmaudžiai pritrūkdavo eterio laiko.
„Stranger Things“
„Netflix“ serialas „Stranger Things“ pataikauja žiūrovui, tačiau daro tai taip gerai ir profesionaliai, jog atleidi visas nuodėmes – ir kelias logikos klaidas, ir visas iš kino aukso fondo pasiskolintas siužetines linijas. Už atlaidumą žiūrovui mokama dosniai: nostalgija alsuojančia 9-o dešimtmečio estetika, stulbinama Winonos Ryder vaidyba ir klasikine sci-fi žanro variacija.
Serialo siužetas paprastas – dingsta berniukas, o jo kūnas netrukus randamas paežerėje. Tačiau jo motina įsitikinusi, jog tai dar ne pabaiga, ir yra pasiryžusi kovoti su bet kuo, kad tik susigrąžintų savo sūnų. Tuo pat metu berniuko draugai susipažįsta su keista mergaite, kuri turi neįtikėtinų galių, tačiau, rodos, visai nemoka gyventi žmonių pasaulyje.
Žiūrovų ir kritikų simpatijas susižėrusio „Stranger Things“ nemėgti sunku – už tikras pabaisas čia dar tikresnė meilė, prasiveržianti ir pro atmosferišką garso takelį, ir pro stilingą sfi-fi kiautą. Sunku nepastebėti, kad žiūrovas ir čia vedžiojamas jau pramintais takais, tačiau ar verta skųstis, jei šis kelias toks gražus ir savas?
„Fleabag“
„BBC“ ir „Amazon“ miniserialas „Fleabag“ yra apie netektį ir emocinę krizę bei tragikomiškus kovos būdus su ja. Šešiose serijose – vienos moters istorija, aštrus humoras, feministinės užuominos, daug sekso ir, ačiū dievui, nei vienos indie dainos, padedančios geriau suprasti pagrindinės personažės vidinę būseną.
Fleabag kreipiasi tiesiai į žiūrovus – viduryje scenos, tarytum sustojus laikui, ji žvelgia tiesiai į kamerą ir paaiškina situacijos absurdą. Atrodytų, teatrališka, tačiau tai puikiai tinka dramatiškai, savo galvoje sukurto femme-fatale įvaizdžio neišpildančiai mūsų herojei (akt. Phoebe Waller-Bridge), kurios didžiosios dramos, tiesiogine ir perkeltine prasme, beveik visada susijusios su jos seksualiniu gyvenimu.
Už kikenimo, bravūriškų personažų, o kartkartėmis net siurrealių epizodų slypi tamsa ir liūdesys, prasiveržiantis kiek rečiau nei tikėtumeisi seriale apie depresiją. „Fleabag“ sugeba rasti reikiamą santykį – iš tiesų, o ne apsimestinai slepiamas skausmas savo solo gauna tik paskutiniosiose serijose.
„Westworld“
Patekus į Laukinių Vakarų dvasia alsuojantį nuotykių parką „Westworld“, jo lankytojai gali daryti ką nori – plėšti, žudyti, prievartauti. Įgyvendinti visas savo svajones ar net susikurti naują, lig šiol sau pačiam nepažinų save. „Westworld“ gyventojams, rodos, tai nė motais – kasdien tą patį išgyvenantys kiborgai (tiesa, manantys, jog yra žmonės) per naktį pamiršta praėjusią dieną ir visus žiaurius bei kruvinus jos įvykius.
Apie laisvą valią ir dirbtinį intelektą svarstančiame seriale sudėtingos temos nagrinėjamos be televizijai būdingo supaprastinimo. Bandydami atsakyti į didįjį klausimą susiduriame su daugybe siužetinių vingių ir emocinių šuolių, o serialo kūrėjai, kaskart žiūrovams davę užuominą, pasiūlo vis naują temos variaciją.
Vesterno ir šalto, industrinio rytojaus estetiką jungiantis „Westworld“ užduoda ne vieną klausimą. Pavyzdžiui, apie smurto kritiką per smurto įvaizdinimą ir feminizmo galimybę heteroseksualaus vyro fantazijoje. Tačiau atsakymų ant lėkštutės niekas nepadės – nei pirmajame, siužetinių suktukų perpildytame ir įtampa persunktame serialo sluoksnyje, nei gilesnėse jo plotmėse.
„The People Vs. O.J. Simpson: American Crime Story“
Tai serialas, kuris prikausto prie ekranų, nors iš anksto atskleidžia visas kortas. Pagal O.J.Simpsono teismo procesą sukurtas darbas taip detaliai rekonstruoja istoriją, jog priverčia į ją pasižiūrėti naujomis akimis.
Nors serialo autoriai dažnai renkasi ganėtinai saugų ir novatoriškais sprendimais toli gražu negrįstą kelią (tai ypač pastebima operatoriaus darbe ir šabloniškose montažinėse jungtyse), laimei, tai negalioja kalbant apie personažų charakterius – daugiasluoksnius, nenuspėjamus ir pažeidžiamus. Tokius, kurių neretai pritrūksta į teismo salę nukeliančiame „holivudiniame“ kine, kur iš anksto panaikinama abejonės galimybė.
„Žiniasklaidos teismu“ vadintas O.J. teismo procesas neišvengiamai priverčia atsigręžti į žiniasklaidos ir teisėtvarkos santykį, kurio iškreiptos proporcijos neretai klaidina ir šiandieninėje kreivų veidrodžių karalystėje.
