Metinė prenumerata tik 6,99 Eur. Juodai geras pasiūlymas
Išbandyti
2015 03 16

„Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ – daltoniko bandymas pažinti spalvas

Skandalingosios E.L.James fanai turėtų būti nepakeliamai nusivylę Sam Taylor-Johnson filmu „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“. Kas apskritai gali likti sužavėtas, jeigu kino seanso metu kirba vienintelis klausimas – kaip tokio populiarumo filmas gali būti toks neerotiškas? Arba kodėl visi veikėjai kalba kaip šešiamečiai?
Jamie Dornanas ir Dakota Johnson filme „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“
Jamie Dornanas ir Dakota Johnson filme „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ / Kadras iš vaizdo įrašo

Režisierė Sam Taylor-Johnson žinoma dėl filmų „Nowhere Boy“ ir „Love You More“, taip pat nominuota keletui BAFTA kino apdovanojimų, žadėjo, kad į skandalingąją romano ekranizaciją pridės daugiau grožio ir žavesio, nepamiršdama ir erotinės pusės, tačiau, deja, mus visus apgavo. Neaišku, kas pakišo koją: prastas scenarijus ar galbūt aktoriai? O gal tai pačios režisierės kaltė.

Filmas pasakoja apie jauną literatūros studentę Anastasiją Steel (aktorė Dakota Johnson), kurios gyvenimą aukštyn kojom apverčia susitikimas su žavingu milijardieriumi Kristijanu (aktorius Jamie Dornanas). Tyli ir kukli mergina pasineria į paslaptingą, kvapią gniaužiantį turtingo verslininko gyvenimą ir tik laikui bėgant supranta, kad viską gauti pratusio vyro poreikiai nėra tokie priimtini, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Kadras iš filmo/Dakota Johnson ir Jamie Dornanas filme „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“
Kadras iš filmo/Dakota Johnson ir Jamie Dornanas filme „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“

Turbūt jau visiems seniai žinoma, kad knyga „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ buvo paremta „Saulėlydžio“ fanų kūryba, todėl iš karto galima numatyti personažų charakteristiką ir nuspėti, kaip rutuliosis veiksmas. Tiesa, knygos autorė E.L.James teigė, kad, lyginant su jos knygomis, „Saulėlydžio“ saga tėra vaikų žaidimas.

Žmonės buvo šokiruoti, kad filmas pateikia atviras sekso scenas. Panašu, kad gausi filmo reklama leido greitai į užmarštį nustumti Larso von Triero juostą „Nimfomanė“, kuri buvo daug vaizdingesnė sekso scenų atžvilgiu. Šiuo požiūriu S.Taylor-Johnson filmas išlaikė žymiai daugiau paslapties.

Kadras iš anonso/Jamie Dornanas ir Dakota Johnson filme „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“
Kadras iš anonso/Jamie Dornanas ir Dakota Johnson filme „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“

Filme gausu alogiškumų, kurių niekas nepastebėjo. Žiūrovą bandoma įtikinti, kad patyrusi žurnalistė siunčia literatūros studentę, visiškai neturinčią žurnalistikos patirties, pas vieną turtingiausių ir įtakingiausių žmonių pasaulyje, teisindamasi tuo, kad serga. Vėliau matome nejaukų ir šiek tiek juokingą pirmą jų susitikimą Kristijano kabinete. Tai turėjo būti lemtingas taškas filmo pradžioje, tačiau intrigai sukurti akivaizdžiai pritrūko režisierės pastangų.

Filmas ne tik neintriguojantis, bet ir neįtikinamas. Sunkiausia filme įžvelgti tarp Anastasijos ir Kristijano tvyrančią chemiją.

Filmas ne tik neintriguojantis, bet ir neįtikinamas. Sunkiausia filme įžvelgti tarp Anastasijos ir Kristijano tvyrančią chemiją.

Nors studijos galvos vertėsi per galvą, stengdamiesi sukurti erotinį filmą, regis, kad jie tai darė su dviem visiškai vienas kitam netinkančiais aktoriais. Bet galbūt kalti ne tik aktoriai.

Tiek Kristijanas, tiek Anastasija yra neįdomūs personažai, nesugebantys priversti žiūrovo jais žavėtis ir palaikyti. Sunku suprasti, kodėl kokia nors mergina galėtų susidėti su šaltu ir savininkišku kontroliuotuoju, tačiau filmo kūrėjai parodo tai kaip patį įprasčiausią dalyką, įstatydami Anastasiją į nekaltos, nepatyrusios mergaitės, kuri tik netyčia pakliuvo Kristijanui į nagus, rėmus.

Kristijanas, kita vertus, pristatomas kaip jaunas, patrauklus vyras, puikiai tinkantis į Holivudo ekranus, tačiau didžiausia šio personažo problema, kad jis neįdomus.

Kristijano geriausia savybė yra, kad jis sugeba pasirodyti netikėtai ir nelauktai: Anastasijos darbe, lankomame bare, net pas jos mamą. Viso filmo metu mes taip nieko ir nesužinome apie Kristijano verslą, tik matome jį apsuptą dailių kostiumų, begalės prabangių automobilių ir, regis, tokiu būdu nevykusiai bandančio imituoti Getsbį. Prie viso to prisideda dialogų lėkštumas: „I don't make love. I fuck... hard.“ Tai viena žymiausių Kristijano pasakytų frazių, kuri privertė nusijuokti, bet tikrai ne dėl to, kad buvo juokinga gerąja prasme.

Kadras iš vaizdo įrašo/Jamie Dornanas filme „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“
Kadras iš vaizdo įrašo/Jamie Dornanas filme „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“

Filmo kūrėjai sukūrė situaciją, kuri vargu ar įmanoma realybėje. Anastasija yra įsimylėjusi Kristijaną, kuris vėliau pasirodo esąs sociopatas. Neįtikėtina tai, kad režisierė nuveda žiūrovą iki tokios ribos, kur jis pradeda svarstyti: „Ar ši mergina turi savigarbos?“. Sukuriamas įspūdis, kad ji įsimyli Kristijaną besąlygiškai, nors viskas, ką jis jai davė, tėra keletas suknelių, prabangių dovanų ir spalvingas paskraidymas po naktinį miestą savo malūnsparniu, grojant romantiškai muzikai.

„Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ – tai filmas, neturintis pabaigos, sukurtas taip, kad žiūrovas privalėtų žiūrėti toliau.

Filmas tampa dar absurdiškesnis, kai jiedu susėda prie derybų stalo aptarti Kristijano sudaryto kontrakto Anastasijai ir pradeda vardinti įvairiausias sekso priemones bei pasakoti apie jų paskirtį.

„Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ – tai filmas, neturintis pabaigos, sukurtas taip, kad žiūrovas privalėtų žiūrėti toliau. Filmas natūraliai mus priverčia svarstyti apie kenksmingą kontrolę, apie idėją, kad paklusni mergina gali pakeisti tvirto charakterio, dominuoti linkusį vyrą, ir ką galima padaryti dėl meilės, o ko ne.

Kadras iš vaizdo įrašo/Dakota Johnson filme „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“
Kadras iš vaizdo įrašo/Dakota Johnson filme „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“

Nors prodiuserių idėją išleisti filmą Valentino dienos proga iš dalies atsipirko, filmas vis dėlto yra nevykęs. Dialogų lėkštumas ir nuobodumas viršija visas normas.

Režisierės bandymas sužavėti mus neįtikėtinai banalios istorijos „originalumu“ tiesiog apgailėtinas. O ką jau kalbėti apie sustabarėjusius personažus ir klišėmis suvarpytą scenarijų.

Visą filmą puikiai atspindi viena iš paskutinių Kristijano pasakytų frazių: „I’m fifty shades of fucked up“. „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ depresuoja, verčia jaustis nejaukiai ir abejoti, į ką pavirto modernūs romantiniai, nors banalūs, šių dienų filmai.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos