Šiuose pasakojimuose apelsino lupimas tapo užuomina apie tai, jog pabaiga priklauso nuo skaitytojo. Jei jis įtars nusikaltimą, tą istorijoje ir matys. Jei įtars tik sutapimą, nusikaltimo užuomazgų gali ir nepastebėti. Sykiu mintis eina ir gerokai toliau. Neegzistuojančio apelsino esmė – priimdami istorijas mes instinktyviai jose užpildome spragas, užuot jų ieškoję. Mes įtikime pasakojimais prieš pamatydami, kad jų viduryje – didžiulė skylė. Ir neretai tas, kuo patikime, daugiau pasako ne apie istorijų kokybę, bet apie mūsų nuostatas, ką norime girdėti.
Įsijautimo į istorijas procese dalyvauja ir „Per arti“ veikėjai. Vertėja Gabrielė (akt. Dovilė Kundrotaitė) padeda prancūzų porai (akt. Anne Azoulay ir Arthur Igual) įsivaikinti brolį ir sesę iš Lietuvos. Kamilė ir Rytis (akt. Inesa Sionova ir Ajus Antanavičius) – to trapaus amžiaus, kai kalbėti ir protauti jau moka, bet dar sunkiai skiria prisiminimus nuo fantazijų, o susierzinimą reiškia spjūviais.
Tėvus ir vaikus skiria didžiulis kalbos barjeras: vieni nemoka nė žodžio lietuviškai, kiti – prancūziškai. Tarp jų stovinti Gabrielė turi atlikti vertėjos funkciją.
Žinia, santykyje su vaikais tiesioginis vertimas neįmanomas. Gabrielė tampa ne tik frazių perdavinėtoja, ji pati ima kurti vaikams naujas reikšmes, pasakoti jiems istorijas, rodyti švelnumą, įsiklausyti į vaikų baimes. Tai, kaip ir bendra kalba, tarp Gabrielės bei vaikų sukuria kur kas glaudesnį ryšį negu sąlytis tarp vaikų ir jų naujųjų įtėvių.
Filmo dinamiką kuria tarp dviejų moterų vis ryškėjanti konkurencija. Jas jungia noras jausti su vaikais artumą, tačiau skiria visiškai priešingos idėjos kaip to artumo gauti. Gabrielė žaidžia, klaidžioja ir nebijo net vizualiai susitapatinti su vaikais išsipaišydama kaip žaidimo veikėja. Tuo tarpu Žaklina atstovauja filosofijai, kurioje vaikai ir tėvai nėra draugai. Ji liepia, vaikai vykdo (ar bent jau turėtų). Jos nedomina klausti vaikų nuomonės, nes ji ir taip žino, kas jiems geriau.
Neegzistuojantis apelsinas šiuo atveju – klausimas žiūrovui, kurios personažės „istoriją“ palaikyti. Abiejų jų elgesio vertinimas priklausys nuo to, kurios vidine pasakojimo logika patikėsime. Nors ne visi argumentai mums žinomi. Kas geriau – žaisti ir jausti? Ar paklusti tai, kuri bus vaikų gyvenime kur kas ilgiau? Aklai pasiduoti naujajai, kad ir kokia ji būtų netobula, ar medžioti „tikrąją“ mamą?
Skirtumą tarp dviejų pusių juosta paryškina Žaklinos vyro kuriamo Gorgonės paveikslo metafora. Pakliuvę vien Žaklinos valiai vaikai, kaip Gorgonės aukos, virstų statulomis. Sėkmingai įsiliedami į naująją šeimą jie netektų ne tik vaikiškos šėlionės, bet ir dalies savęs. Žaklina sumano net jų lietuviškus vardus pakeisti į „labiau tinkamus“ prancūziškus atitikmenis. O tai – akivaizdi iliustracija, kad po meilės idėja moteris slepia kontrolės poreikį.
Tuo pačiu žvilgsnis filme yra ne vien stingdančios prievolės, bet ir savivokos metafora. Abi moterys išgyvena scenas, kuriose atsidūrusios prieš veidrodį turi pripažinti sau neatitikimą tarp to, ko norėtų, ir to, kas matosi iš tiesų. Gabrielė, trinanti nuo kūno žymes, pati bando atitikti šeimos poreikius prancūziškai kalbėti nepriekaištingai – tam ji agresyviai skaičiuoja iki šimto, bet akių kontakto su savimi vengia. Tuo tarpu Žaklina sekso su vyru metu sutinka savo akis veidrodyje ir jas užsidengia, kad nereikėtų priimti savęs kaip reginio.
Ne visi šie niuansai „Per arti“ paaiškinami iki galo. Tai, ko gero, sąmoningas kūrėjų sprendimas žiūrovą pastatyti šiek tiek „per arti“ veiksmo, neleidžiant įvykių vertinti iš šalies. Ryškiausias pavyzdys – Žaklinos laiškai sūnui ir jos sūnaus laiškai Žaklinai. Nors žiūrovas per visą filmą po gabaliuką gali susirinkti reikalingą informaciją, iki galo moters ir sūnaus santykis neatskleidžiamas. Taip sukuriamas šiai juostai svarbus efektas – paties žiūrovo žvilgsnio į Žakliną dviprasmiškumas. Tariant pačiais paprasčiausiais terminais: ar reikia ją kaltinti, ar užjausti?
Kadangi juostos pamatai – subtilūs jausminiai tarpusavio santykių niuansai, mano vertinimas taip pat labai subjektyvus. Tačiau stebėdamas savo emocines reakcijas į pasakojimą matau jose pernelyg aiškią poziciją. „Per arti“ stiprybė, mano supratimu, turėtų būti situacijos trapumas, jos nevientisumas. Visgi reikia pripažinti, kad tam pasirinktas metodas šio (galbūt nepagrįsto) lūkesčio iki galo neišpildo. Žaklina pernelyg aiškiai elgiasi savanaudiškai. Jos argumentai – per silpnai suformuluoti. Priežasčių žiūrovui nors puse kojos likti jos pusėje – per mažai.
Jei publika gautų šiek tiek daugiau preteksto pilnai moters nenuteisti, tai gerokai sustiprintų juostos kulminaciją. Juo labiau, turint omenyje, kad Žaklinos pozicijai įmanoma rasti argumentų. Vaikų vardų keitimas – žingsnis radikalokas, bet turintis savitos logikos. Jei moters veiksmai bent iš dalies būtų lydimi nuojautos, jog ji taip elgiasi dėl pačių vaikų, dėl jų gerovės tuomet, kai nebeliks Gabrielės ir niekas su jais nebesikalbės lietuviškai, juosta taptų klampesnė. Visgi dabar žiūrovas pernelyg patogiai gali palaikyti Gabrielę ir pernelyg lengvai nuteisti Žakliną.
Kai juostos pabaigoje scenarijus meta publikai atvirkštinę kortą ir Gabrielės atsakas pasidaro pernelyg radikalus, tą lydi švelnus dirbtinumo jausmas. Manęs pilnai neįtikina nei idėja matyti Žakliną kaip auką, kurios elgesį suformavo 16-metės motinystės patirtys, nei griaunantis Gabrielės elgesys. Tarsi filmas būtų kiek per smarkiai nutekėjęs viena kryptimi ir pabaigoje, idant žiūrovą išstumtų iš vėžių, stačiu kampu truktelėtų judesį visai kiton pusėn.
Kita vertus, Austėjos Urbaitės režisuotas ir parašytas filmas, atrodo, beveik neturi siūlių. Finišas – bene vienintelė vieta, kai „Per arti“ atrodo „parašytas“. Jei „Tu man nieko neprimeni“ atrodė sukonstruotas iš scenų, kuriose gimsta jausmas, scenų, kurių galia yra vidinis situacijos užtaistas, tai „Per arti“ panašių vinių neturi. Dėl to taip organiškai juostai tinka žodis „tekėjimas“.
Jausmas filme gimsta be to, ką galėtume pavadinti „triukais“. Nėra jokio didžiulio įvykio scenos. Nėra dialogo, kuriame veikėjai imtų pyktis taip tikroviškai, kad nebelieka jokio tikroviškumo. Nėra pažeidžiamos akimirkos, kai veikėjai tiesiai į kamerą išsakyti slapus jausmus. Visu tuo, ką „Per arti“ žiūrovams duoda, jis turi įtikinti mažyčiais, pavieniui neypatingais žingsniais.
Todėl, paradoksalu, bet net turint omenyje priekaištus Žaklinos personažo vystymui, aš niekuomet nesuabejojau personažų tikrumu ar tyrumu. Atrodo, kad filmo kūrėja su savo personažais elgiasi panašiai, kaip Gabrielė su vaikais. Išklausydama, užjausdama, norėdama suvokti jų baimes ir įsivaizduoti, ar šios baimės turi sprendimus.
