Kad ir kaip bežiūrėtume, šių metų „Vaiduoklių medžiotojai“ (Ghostbusters) buvo finansiškai nenusisekęs filmas. Studija „Sony“ su juo prarado bent 70 mln. dolerių. Bet šiuo metu tai yra daugiausiai uždirbusi ne animacinė metų komedija. O tai, jog daugiausia žiūrovų sutraukusi komedija buvo ir visiška finansinė katastrofa, daug pasako apie šių metų komedijų kokybę.
„Vaiduoklių medžiotojų“ nesėkmė turėjo daug priežasčių. Pradedant tuo, jog dar filmui neišėjus jis turėjo tūkstančius negatyvių atsiliepimų, jo žvaigždė Leslie Jones „Twitter“ buvo nuolat puolama, Kinijoje filmas taip niekada ir nebuvo išleistas, ir galiausiai baigiant faktu, jog iš tiesų jis nebuvo labai juokingas.
Kartais komedijoms nepasiseka, nes nėra priežasties, kodėl turėtų būti atvirkščiai. O „Vaiduoklių medžiotojai“ nuo pat pradžių buvo siaubingoje pozicijoje: jis pusiau improvizuotas skečas, pusiau kompiuterinės grafikos epas, jis turi kvailoką siužetą, jis norėjo būti ir originalo tęsinys, ir atskiras filmas. Juostą veikė daugybė jėgų – didžiulis biudžetas, originalo palikimas, noras padėti pamatus kitoms dalims – ir nė viena jų filmui nepadėjo.
Nors nuolat buvo kalbama apie tai, jog šio filmo centre – keturios moterys, nereiktų „Vaiduoklių medžiotojų“ nesėkmės laikyti moteriškos komedijos nesėkme. Tai greičiau bandymo padaryti kokybišką komediją, gerą pirmą dalį ir uždirbti krūvą pinigų nesėkmė. Ivano Reitmano 1984-ųjų versija buvo anomalija, nes sugebėjo efektų pilną studijų produkciją suderinti su laisva, komedijine improvizacija (ko nepavyko šimtams kitų).
Tačiau tai visada bus sunki užduotis, nes siekiant pradėti kelių dalių sagą sunku susitelkti į veikėjus ir įvykius, kurie tikrai prajuokintų. Didesnis biudžetas komedijai daugiau humoro neprideda: jis tik prideda kiekvienam pokštui spaudimo.
2016-ųjų tendencija aiški. Pažiūrėkite, ar ją pastebėsite: „Zūlanderis 2“ (Zoolander 2), „Kaimynai 2“ (Neighbors 2), „Blogasis Santa 2“ (Bad Santa 2), „Mano didelės storos graikiškos vestuvės 2“ (My Big Fat Greek Wedding 2). „Zūlanderio“, „Blogojo Santos“ ir „Graikiškų vestuvių“ tęsiniams sukurti prireikė atitinkamai 15, 13 ir 14 metų. Be fakto, jog dauguma jų žiūrovų per tą laiką iš jų išaugo, čia ryški ir kita problema – kiekviena sėkminga komedija, nepaliekanti vietos tęsiniui, priverstine tvarka yra modernizuojama.
Benas Stilleris ir Owenas Wilsonas jau 2001-ais buvo beveik per seni vaidinti modelius, tad 2016-ais jų veikėjai tampa šnipais. Pirmasis „Santa“ baigėsi kai Billy Bobo Thorntono veikėją pašauna jo partneris, bet antroje dalyje viskas pamirštama. „Graikiškos vestuvės 2“ privalo įrašyti skyrybas vien tam, kad būtų kaip sukurti naujas vestuves. O „Kaimynai 2“ panaudoja iš esmės visiškai tą patį siužetą kaip ir pirmasis filmas, tuomet bandydami kažkaip pateisinti Zaco Efrono buvimą antrojoje dalyje.
Studijų noras kepti tęsinius gali pasiteisinti, kai tęsinys pasakoja apie naują nuotykį, o ne atkartoja seną. Galbūt todėl „Ilgas pasivažinėjimas 2“ (Ride Along 2) sugebėjo atnešti pelno. Bet šiemet publika nenorėjo klausytis to paties humoro antrą kartą.
Studijos buvo nubaustos už savo konservatyvų požiūrį į komedijas ir manymą, kad sėkmę galima nusipirkti. Žinoma, buvo ir tokių filmų, kurių bandymai tapti hitais pasiteisino, tačiau nė vienas jų nebuvo tęsinys.
Trys geriausios metų komedijos atrodo kaip filmai, kuriems nepavykus uždirbti pinigų savo gerbėjus jie atranda metais po išleidimo. „Kieti bičai“ (The Nice Guys), „Keanu“ ir „Pop žvaigžė: Niekada nenustok nenustoti“ (Popstar: Never Stop Never Stopping) iš naujo atgaivino tai, kas pavertė devinto dešimtmečio komedijas legendomis.
Bet jų finansines nesėkmes prognozuoti taip pat lengva. Shane’o Blacko komedija, kaip ir ankstesni jo filmai apie policininkus, buvo nevykusiai išreklamuota, o „Universal“ grupės „Lonely Island“ parodijos beveik išvis nereklamavo, matyt, tikėdamiesi, jog jų fanų užteks atnešti pelnui.
Visa tai reiškia, jog 2017-ieji komedijai bus pavojingi metai, tiek finansine, tiek kūrybine prasme. Jei didžiulės sagos neatsiperka, o mažesniems projektams nesuteikiamas šansas, belieka klausti, kaip tada turėtų atrodyti komedija, kad ją laikytume pavykusia?
