Originalių minčių apie įkvėpimą rašyti ir pamąstymų apie pačią kūrybą, rasite interviu su pačiu scenarijaus autoriumi.
Kokia Jūsų istorija? Papasakokite trumpai apie save ir kaip Jūs pasinėrėte į kiną ir scenarijų rašymą?
Ciao. Aš italas, vardu Andrea – Italijoje tai įprastas vyriškas vardas. Gyvenu Milane, kuriame ir gimiau.
Prieš keletą metų pamačiau Fellinio filmą „Amarkordas“. Jame yra tokia scena, kai senelis pasiklysta rūke. Jis mano, kad tai panašu į mirtį ir jam tai nepatinka, nes aplinkui juk nėra nė gyvos dvasios – nei žmonių, nei čiulbančių paukščių ar vyno. Kai aš pamačiau tą sceną, man tebuvo aštuoneri ir tuomet aš supratau, kad poezijos ir pramogų pilnas gyvenimas yra būtent toks, kokį aš noriu gyventi. Dėl to pradėjau skaityti, ir tai dariau daug metų. Galų gale, pats pabandžiau rašyti.
Kas Jus įkvėpė šiam scenarijui? Ar ši istorija asmeniška?
Mano įkvėpimas kilo iš apsakymo, kurį parašiau prieš dvejus metus. Jį perskaitęs režisierius paprašė paversti apsakymą scenarijumi. Meninis rašymas ir scenarijų rašymas turi visiškai skirtingas kalbas bei taisykles, bet išbandyti scenarijaus rašymą buvo puiki galimybė ir aš ja pasinaudojau.
Viskas, ką tu rašai, turi eiti iš tavo širdies, todėl tai savaime jau yra asmeniška. Paversti tai kažkuo įdomiu, man reiškia sugebėjimą rašyti ir bendrauti. Kitu atveju, netrukdydamas ir neerzindamas kitų, turėtum eiti pas psichiatrą.
Papasakokite, prašau, apie „Deskastronaut“ (liet. „Stalo astronautas“) personažus ir istorijos vystymą.
„Deskastronaut“ (liet. „Stalo astronautas“) yra apie pasimetimą savyje tarp vidinių baimių ir kompleksų. Pagrindinis veikėjas „galvoja“, kad jis keliauja, bet iš tiesų jis keliauja tik Google žemėlapių pagalba. Jam atrodo, kad jis skraido kosmose kaip astronautas, bet iš tikrųjų tai daro viso labo prie savo stalo. Užstrigęs tarp savo baimių, jis yra išsigandęs savo drąsos ir meilės. Iki pabaigos, kai...
Kaip atrodo Jūsų scenarijaus rašymo procesas?
Dažniausiai man tiesiog iškyla vaizdas. Aš rašau idėjas aplink tą vaizdą, kol jos man tampa prasmingos – ir JEIGU tos idėjos visgi man įgauna prasmę – tai reiškia, kad aš jau turiu numatęs pabaigą ir kryptį, kuria turiu eiti, taigi savaime suprantama – ir visko pradžią. Aš rašau istoriją kaip novelę. Tokiu būdu stengiuosi suartėti su savo personažais. Kai pabaigiu, aš tai darau vėl ir vėl. Juk rašymas – tai perrašinėjimas.
Rašant Jūsų scenarijų, kas buvo sudėtingiausia? Kas kėlė daugiausiai iššūkių?
Sunkiausia yra parodyti herojaus jautrumą, nesupainiojant jo su melancholiškumu.
O kalbant apie scenarijaus rašymą bendrai?
Scenarijaus rašymas.
Kas teikia daugiausiai džiaugsmo rašant scenarijų?
Supratimas, kiek daug mūsų kūrybiškumas yra stipresnis už mus pačius. Tu pradedi atrasti idėją ir ta idėja, galiausiai, atskleidžia patį tave.
Kiek laiko vystėte scenarijų? Galbūt dalyvavote kokiose nors dirbtuvėse ar vystymo programose? Ar siekiate grįžtamojo ryšio?
Scenarijaus vystymas truko apie dvi savaites, bet kaip ir minėjau, aš jau anksčiau buvau parašęs apsakymą, taigi „purviniausias darbas“ (veikėjai, siužetas, kryptis ir esmė) jau buvo padarytas.
Nesu dalyvavęs jokiose dirbtuvėse, nors manau, kad jos tikrai būtų naudingos.
Mano manymu, grįžtamasis ryšys yra būtinas. Asmeniškai, aš visada rašau mąstydamas apie brangų žmogų savo gyvenime ir rašydamas laikau jos jausmus savo galvoje.
Kaip žinoma, rašymas reikalauja daug perrašinėjimo – kaip Jūs suprantate, kad scenarijus jau yra baigtas?
Hemingvėjus sakydavo, kad rašytojas viduje privalo turėti „mėšlo detektorių“. Tam tikrą talentą, įgūdį, kuris atskleidžia tiesą apie tavo rašymą. Tu tiesiog žinai, kai tai, ką rašai yra neveiksminga ir netinkama. Lygiai taip pat žinai, kai darbas tikrai yra geras.
Kas Jus motyvuoja rašyti? Ar turite tam tikrų įpročių, ar specialią aplinką, kurie Jums padeda?
Motyvacija, sakyčiau, yra pats gyvenimas. Buvimas gyvu, buvimas akimirkoje, buvimas apsuptam žmonių. Rašyti – tai pasakoti, po to, kai įdėmiai ir ilgai klauseisi.
Ar ketinate režisuoti šį filmą?
Aš esu režisierius – iš to gyvenu. Bet ne viskas, ką rašai yra tinkama tau, kaip režisieriui. Šiuo metu, kaip tik bendrauju su keliais režisieriais iš Europos ir užjūrio dėl „Deskastronaut“ (liet. „Stalo astronauto“) režisavimo. Žinoma, galėčiau jį režisuoti pats, bet norėčiau gauti naują, kitokį požiūrį.
Kodėl pasirinkote trumpametražį filmo formatą? Gal galėtumėte palyginti trumpametražio ir pilnametražio scenarijų rašymą?
Turėjau trumpą apsakymą, todėl ir scenarijų parašiau trumpametražiam filmui. Aš manau, kad yra istorijų, kurias geriausia papasakoti trumpai, taip pat, kaip ir yra istorijų, kurios reikalauja sudėtingų veikėjų vystymo, pasakojant ilgesnę istoriją. „Deskastronaut“ (liet. „Stalo astronautas“) yra trumpa istorija.
Kalbant apie trumpametražius ir pilnametražius filmus, nenorėčiau jų lyginti. Jie – lyg pusbroliai: vienas raudonplaukis, kitas šviesiaplaukis – jie abu giminės, turi tą pačią pavardę, bet jie skirtingi. Formatas visada priklauso nuo to, ką ir kaip nori pasakyti.
Remiantis Jūsų patirtimi, pasidalinkite, kaip pasiekti, kad Jūsų scenarijų pastebėtų?
Reikia turėti gerą, talentingą ar žinomą režisierių ir/arba aktorių, kuris norėtų prisidėti. Prodiuseriai dažniausiai yra per daug užsiėmę finansais, kad suprastų scenarijų ar jo autorių.
Kodėl nusprendėte dalyvauti konkurse „Per trumpas, kad mirtų“? Kuo dalyvavimas tokiuose konkursuose naudingas Jums ir Jūsų scenarijui?
Man patiko „Per trumpas, kad mirtų“ formulė: tai labai sumanu, aišku ir „ne per daug akademiška“ ar oficialu. Ir pats konkurso pavadinimas! Paprastai nedalyvauju konkursuose, bet aš pats kaltas. Nuo dabar aš tai darysiu dažniau. Konkursai neabejotinai yra naudingi, nes turi galimybę palyginti savo darbą su kitų darbais, pamatyti save realiame kontekste.
Ką patartumėte jauniems scenaristams? Galbūt galėtumėte pasidalinti Jums naudingiausiu patarimu?
Būkite autentiški. Nemeluokite, o ypač sau. Rašymas tai patirtis – padarykite ja malonią sau. Ciao!
