„Saulės cirkas“ (orig. „Cirque du Soleil“) – pasaulinio garso cirko trupė, kilusi iš pranūzakalbio Kvebeko Kanadoje. 1984-aisiais susiformavusi cirko trupė garsėja artistų meistriškumu ir įspūdingais šou reginiais. Nuo pat „Cirque du Soleil“ įkūrimo jų pasirodymai stebina savo išmone, griauna visas fantazijos ribas ir demonstruoja trupės artistų meistriškumą bei žmogaus kūno galimybes.
Nuo 1984-aisiais trupę sudariusių 73 žmonių šiandien „Cirque du Soleil“ sudaro apie 5000 narių, iš kurių net 1300 – cirko artistai. Į geriausių pasaulio cirkų trejetuką patenkančio „Cirque du Soleil“ parduotų bilietų skaičius perkopė 100 milijonų, o trupės pasirodymus kasmet stebi apie 15 milijonų žmonių visuose pasaulio žemynuose. Naujasis prodiuserio Jameso Camerono ir režisieriaus Andrew Adamsono projektas išplečia žiūrovų ratą ir kviečia pusantros valandos kine praleisti geriausių pasaulio artistų draugijoje bei pasinerti į „The Beatles“ ir Elvio Presley dainų melodijas.
Filme „Cirque du Soleil. Visatos pakrašty“ Jamesas Cameronas užėmė ne tik vykdančiojo prodiuserio pareigas, tačiau kartais atlikdavo ir operatoriaus darbą: apraizgytas saugos diržais jis cirko trupės artistus filmavo būdamas maždaug 20 metrų aukštyje. Norėdamas itin tiksliai perduoti įspūdingo Kanados cirko pasirodymus, ir žiūrovą „apgauti“ ir vaizdą perduoti tarsi jis sėdėtų cirko salėje J. Cameronas prie trupės artistų priartėdavo taip arti, kiek tai leido galimybės. Sykį filmo „„Cirque du Soleil. Visatos pakrašty“ istorijos vedle tapusi Erica Linz, filmuojant jos pasirodymą, spyrė į kameros objektyvą.
Dvyliktus darbo trupėje metus skaičiuojanti E.Linz į „Cirque du Soleil“ veiklą įsiliejo vos baigusi mokyklą. Trisdešimties metų E. Linz, kalbėdama apie „Cirque du Soleil“ skirtą filmą sako, jog „norint papasakoti meilės istoriją nebūtina kalbėti žodžiais. Tai akimis ir kūnais papasakota istorija“. Moteris pasakoja, jog kiekviename cirko trupės pasirodyme panaudojama apie 1200 kostiumų, o į gastroles artistai leidžiasi turėdami 2-3 kostiumų komplektus. Moters pasakojimą papildo kostiumų dizainerė Bettina Bolzer, sakydama, jog visi kostiumai siuvami Monrealyje, tad gastrolių metu įvykus nenumatytiems įvykiams ar kostiumų gedimams skambinama būtent ten. Dieną naktį su mobiliuoju telefonu nesiskirianti moteris sakė mieganti laikydama jį po pagalve. Anksčiau buvusi „Cirque du Soleil“ trupės artiste B.Bolzer šiandien gyvena „sėsliau“ ir apsiribojanti „tik“ kelionėmis aplink pasaulį kartu su trupe.
Kurdamas filmą režisierius A. Adamsonas galėjo naudotis visais cirko trupės resursais ir įranga: jų kostiumais, dekoracijomis, grimo kambariu bei pasirodymų ir treniruočių aikštelėmis. Nepaisant daugybės jiems pasiūlytų galimybių ir, regis, visų į cirko pasaulį atvertų durų, filmavimas nebuvo lengvas – A. Adamsonas ir J. Cameronas turėjo veikti greitai ir užtikrintai. Turėdami sąlyginai nedidelį filmo biudžetą bei ribotą filmavimams skirtą laiko tarpą vyrai visą reikiamą medžiagą nufilmuoti turėjo tarp „Cirque du Soleil“ pasirodymų Las Vegase, artistų laisvadienių metu. Mokydamiesi vos vienu ar keliais kadrais nufilmuoti reikiamą momentą A. Adamsonas ir J. Cameronas privalėjo tausoti septynis pasirodymus Las Vegase demonstruojančius cirko trupės aktorius, vieną ar kitą sudėtingą ir varginantį pasirodymą galinčius pademonstruoti vos keliskart iš eilės.
Iš pradžių turėjusi būti dokumentiniu filmu apie cirko trupės rengtus pasirodymus Las Vegase ilgainiui juosta virto įspūdinga cirko trupės pasirodymų, fantastikos ir specialiųjų efektų sinteze, alsuojančia „Alisos stebuklų šalyje“ dvasia. Tarptautinį Tokijo kino festivalį atidariusį filmą skrodžia kartkartėmis juokingi, tačiau visuomet jaudinantys, stebinantys ir atimantys žadą trupės pasirodymai, įrodantys, jog žmogaus galimybės – neišmatuojamos.
Pribloškiantis ir dar niekuomet kine nematytas reginys Lietuvos kino teatrų salėse suksis nuo gruodžio 28 dienos.
Filmo anonsas:
