„Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“ – 1989–1990 metais Lietuvos kino studijoje sukurtas filmas, pasakojantis apie grupę Kaune maištaujančių paauglių, apie laiką, kai susidegino Romas Kalanta. Apie 1972 metus, kai kiekviena paaugliška svajonė galėjo baigtis milicijos skyriuje, o patys nekalčiausi dalykai – meilė muzikai ir Vakaruose populiarių grupių įrašų klausymasis, apranga ar šukuosenos – buvo suvokiami kaip protestas prieš politinę sistemą.
Paaugliai klausosi Liuksemburgo radijo ir svajoja, visi jie gyvena tame pačiame name, kur anksčiau buvo viešbutis „Amerika“. Jų veikla susidomi KGB ir kartu su milicija išdrasko paauglių sambūrį.
Tai – tik į kelis sakinius sutalpintas filmo siužetas. Kodėl ir kaip jis atsirado, koks buvo jo kūrimas, kaip jį prisimena patys aktoriai ir režisierius? Apie visa tai – 15min pokalbis su filmo režisieriumi Raimundu Banioniu, aktoriais Augustu Šaveliu (Džageris), Rolandu Kazlu (Šoferis) ir Gabija Jaraminaite (Rina).
– Kai paprašiau jūsų pasidalinti mintimis apie filmą, pagalvojau: o kaip kalbėtis kalbantis apie „Vaikus iš „Amerikos“ viešbučio“? Apie ką? Apie ką jums patiems kalba šis filmas?
R.Kazlas: Man jis ypatingas tuo, kad tai buvo pirmasis mano žingsnis kino pasaulyje – pirmasis kino filmas, kuriame vaidinau.
Belieka džiaugtis, kad jis sutapo su atgimimu, su laisvės nuojauta. Prabėgus šitiek metų galima sakyti, kad „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“ tapo tarsi nepriklausomybės uvertiūra kino pasaulyje.
O jei įvykiai būtų susiklostę kitaip? Dabar pagalvojau, kad tai buvo labai drąsus žingsnis. Tiek filmo kūrėjams, tiek aktoriams. Nežinia, kaip būtų pasibaigę. Juk jis buvo pradėtas filmuoti 1989 metais, kai mes dar turėjome sovietinius pasus. Kiek tam reikėjo drąsos?
R.Banionis: Nebuvo aišku, ar baigsime filmuoti, ar nepasodins. Tokie laikai buvo. Galėjo įvykti absoliučiai bet kas.
– Režisieriau, o kaip gimė šio filmo idėja?
R.Banionis: Tuomet kūriau filmą „Neatmenu tavo veido“. Jį filmavome vasarą, o netrukus prasidėjo mitingai. Tai buvo 1988 metai. Pakvipo laisve. Tais pačiais metais įsikūrė Sąjūdis.
Tada susitikau su savo kurso draugu Maciejumi Drygu, kuris buvo vedęs režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus dukrą, tad daug laiko praleisdavo Kaune. Dabar gerai neatsimenu, kaip ten buvo, bet pradėjome kalbėtis. Sakau: viskas bunda, bandom daryti kiną. Spėsim-nespėsim, padarysim-nepadarysim, pasodins-nepasodins, bet darom tai, ką norime. Ne tai, ką galima, o ką norime.
Žinojau, kad tai nebus filmas, kuriame plevėsuoja vėliavos, tai bus filmas apie žmogaus laisvę.
Tada M.Drygas maždaug metus laiko rašė scenarijų, jis daug važinėjo po Kauną ir susitikinėjo su žmonėmis. Dar buvo likę keli gyvi žmonės iš tų laikų (1972 metų), kurie dalyvavo demonstracijose po Romo Kalantos susideginimo. Po to juos kuriam laikui buvo uždarę į Kaliningrado psichiatrijos ligonines. Ten tiesiog „laužė“ kitaip mąstančius žmones.
Kol jis rašė scenarijų, aš greitai ėmiausi kurti dokumentinį filmą „Fontano vaikai“, kurio tikslas buvo vienas: užfiksuoti žmones, kol jie yra, nes juk mes matėm, kas vyksta.
Tada, kai buvo parašytas scenarijus, pateikėm jį Lietuvos kino studijai. Kino studija sureagavo greitai. Nesinorėjo nei pinigų, nei medalių. Mes tenorėjome pasakyti, ką galvojame apie šį gyvenimą.
– 30 metų filmui – daug?
G.Jaraminaitė: Man sunku patikėti, kad praėjo 30 metų, ir štai jūs manęs prašote prisiminti šį filmą.
R.Kazlas: Bet esmė, kad mes jį prisimename. Ir kad jis yra uvertiūra tikrosios nepriklausomybės. Šis filmas tarsi atliko didžiulį darbą žmonių širdyse.
Mane maloniai stebina, kad jis tapo mėgiamu, kad tapo vos ne kultiniu. Ir mes – jauni – jame įsiamžinome. Kai neseniai filmavausi filme „Širdys“, pagalvojau apie šį savo pirmąjį kino filmą. Prisiminiau save – vaiką iš „Amerikos“ viešbučio. Pirmasis vaidmuo, aš – jaunas, laisvės tema. Gera pradėti savo karjerą tokiu filmu.
R.Banionis: 30 metų jau gana daug. Iki šiol jis gyvena savo gyvenimą, rodomas festivaliuose. Kai prieš kelis metus „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio buvo rodomas po atviru dangumi Vilniuje, Katedros aikštėje, jo pasižiūrėti atėjo apie penki tūkstančiai žiūrovų. Man, kaip režisieriui, tai yra pats didžiausias atpildas.
Man atrodo, jo sėkmė yra ta, kad mes kalbame ne apie politinę laisvę, bet apie prigimtinę žmogaus laisvę: klausytis tos muzikos, kokios nori, kad tavo plaukai būtų, kokie tau patinka, mūvėti kelnes, kokias pats nori. Mąstyti, kalbėti taip, kaip nori.
Toje santvarkoje buvo labai įdomus dalykas: jie stengėsi sunaikinti tavo asmeninę laisvę, jie ir tavo mintis, požiūrį, skonį norėjo pavergti.
– Kažkada režisierius yra sakęs, kad filme vaidino jauni aktoriai, kuriuos nuo 1972 metų įvykių skyrė istorinis atstumas. Kaip susigyventi su savo vaidmenimis sekėsi jums, ką jums tada reiškė šis filmas?
G.Jaraminaitė: Atvirai tariant, dabar aš apie šį filmą pagalvoju tikrai retai. Viskas vyko seniai, tuo metu aš buvau 12 klasės mokinė.
Stojau į tuometinę konservatoriją, norėjau būti aktore. Nors tai nebuvo pats pirmasis mano filmas, bet aš dar gerai nežinojau, ką reiškia vaidinti. Aš buvau ten, dariau ką moku ir ką žinau.
Tema buvo giloka, aš tada jos taip gerai nesupratau. Neturėjau su tuo susijusių atsiminimų, nejaučiau to, ką jautė Banionis ir kaip jam šis filmas buvo svarbus.
Apie Romą Kalantą žinojau, nes apie tai buvo pasakojusi teta, kuri kaip tik tuo metu traukiniu atvyko į Kauną, ir ją milicija susėmė.
– Tačiau jautėt, kad tai labai svarbu režisieriui?
G.Jaraminaitė: Jam ši tema buvo labai svarbi. Prisimenu, kai buvo filmuojama viena scena prie jūros, kur vyksta lietuviškas Vudstokas. Mes, visi hipiai, nubėgame prie jūros, šokame paukščių šokį. Prisimenu labai aiškiai, kai Banionis mums norėjo paaiškinti, ką jam reikškia ši scena.
Jis pasakojo, kad jo pažįstamas gūdžiais tarybiniais metais atsistodavo ant jūros kranto ir žiūrėdavo – ten, į horizontą, kur kitapus jūros yra laisvas pasaulis. Jis sakė, kad norėdavo turėti sparnus tam, kad perskristų.
Tad Banionis mums ir pasakojo apie uždarytame pasaulyje esančio jauno žmogaus laisvės troškimą. Man tai skambėjo labai romantiškai. Kadangi kai filmavome, Lietuvoje jau buvo prasidėjęs atšilimas, man buvo nesuprantama, kad kažkas kažkada negalėjo klausytis mėgiamos muzikos.
Banionis mums pasakojo apie uždarytame pasaulyje esančio jauno žmogaus laisvės troškimą.
R.Kazlas: Aš manau, kad to filmo sėkmė yra ir pagrindinio vaidmens atlikėjo Augusto Šavelio pasirinkimas, jis puikiai atliko savo vaidmenį.
A.Šavelis: Tas filmas buvo geriausia, kas galėjo nutikti mano gyvenime. Ir dabar su savo vaikais pasižiūriu. Mano akimis, jis net nepaseno.
R.Kazlas: Filmas turi savotiško žavesio. Kažką jame teisingai Raimondas Banionis padarė. Ar surinkdamas komandą, ar tiesiog dvasią pavyko perteikti? Jis šviesus, laisvas, neperspaustas, nepersaldintas.
Manau, kad filme rodomi 1972 metų fragmentai ir 1989 metai kiek panašūs. Juk po Kalantos įvykių taip buvo šioks toks proveržis, noras būti laisviems, savarankiškiems. 1989 metais, kai filmavome, irgi buvo tokios nuotaikos.
Puikiai prisimenu tuos laikus, kai giedojome giesmes, mitinguose stovėdavome susikabinę už rankų. Jautėm, kad laisvė ateis.
1987 metais įstojau į konservatoriją. Mano studijos sutapo su Sąjūdžio pradžia, buvau ir mitingų dalyvis. Netrukus prasidėjo filmavimas. Mes visi tarsi gyvenome laisvės nuojautomis.
Prisimenu, kai filmavome Klaipėdoje, kur mes važiavome į lietuvišką Vudstoką. Tada susirinko muzikinio pasaulio pogrindžio žvaigždės. Vienas iš jų – Aleksandras Jegorovas-Džyza, kurio, deja, jau nebėra. Buvo garbė būti šalia jų. Laukdavome filmavimų, o vakarai prie laužų su gitaromis buvo kažkas tokio.
– Klausantis jūsų suprantu, kad prisiminti „Vaikus iš „Amerikos“ viešbučio“ smagu ir jums patiems?
R.Kazlas: Labai gera. Net negaliu apibūdinti žodžiais, kaip tą emociją įvardinti. Mes buvome tikrai laisvi: jauni, mylintys, keliaujantys ir kuriantys ateitį.
– Augustai, R.Kazlas sako, kad režisierius tinkamai pasirinko pagrindinio vaidmens atlikėją. Kaip jūs gavote šį vaidmenį?
A.Šavelis: Kurioziškai. Aš tuo metu buvau įsimylėjęs Gabiją, mes draugavome (aktorę Gabiją Jaraminaitę – aut.). Kai vyko aktorių atranka, manęs nepasirinko, nors jau buvau plaukus trumpai nusikirpęs, galvodamas, kad pateksiu. Tačiau šiam vaidmeniui režisierius pasirinko kitą aktorių – jauną režisierių. Dėl to man buvo skausmas – dėl Gabijos būsimų meilės scenų su juo. Galvoju: Dieve mano!
Paskui kažkas keitėsi, man paskambino naktį ir pasakė: varyk į Kauną. Džiaugsmo buvo pilnos kelnės. Tai nebuvo mano pirmasis vaidmuo, prieš tai buvau nusifilmavęs R.Banionio filme „Neatmenu tavo veido“. Šis filmas, taip, buvo išskirtinis tuo, kad gavau pagrindinį vaidmenį.
– Kas jums patiems įsiminė kalbant apie kūrybinį procesą, filmavimus?
R.Kazlas: Aš prisimenu bendrą atmosferą. Ir prisimenu, kad aš, dar neturėdamas teisių, turėjau vairuoti tą grabą, kuris buvo labai sunkiai valdoma mašina. Nebuvo taip paprasta.
Vairuoti automobilį mane išmokė filmavimo metu. Filmavome Kauno gatvėse. Būdavo, nufilmuoji atkarpą – bandomąjį dublį. O kas toliau? Aš nemoku atbulinio įjungti, nemoku apsisukti. Kartą dideliu greičiu apsisukau sankryžoje, net nestabdydamas. O juk pilnas automobilis žmonių buvo. Visai laimingai baigėsi tas mano vairavimas.
Prisimenu, kad aš, dar neturėdamas teisių, turėjau vairuoti tą grabą, kuris buvo labai sunkiai valdoma mašina.
Taip jau atsitiko, kad tuo laiku man tai buvo ne tik pirmas kino filmas, bet netrukus išvykau į pirmąją užsienio šalį. Tai buvo JAV. Kai reikėjo garsinti filmą, aš su konservatorijos kursu viešėjau Džiulijardo aukštojoje meno mokykloje, todėl nedalyvavau garsinime. Mano didžiausi komplimentai tam žmogui, kuris įgarsino mane. Žiūrovai gal net nesuprato, kad ten – kito žmogaus balsas. Bet kas tas žmogus, aš iki šiol nežinau.
R.Banionis: Atvirai tariant, ir aš neprisimenu jo pavardės. Seniai buvo. Tik veidą lyg prieš akis matau, o pavardės – ne.
Kalbant apie patį filmavimą, tada gi Lietuvoje blokada buvo. Mes neturėjome kuro, labai sunku buvo filmuoti. Filme matosi malūnsparnis. Jį išsinuomojom iš latvių, nes jie kuro turėjo.
Taip pat kelyje Kaunas-Klaipėda, kai važiavome į pajūrį, važiavo tik viena mūsų mašinėlė. Taip ir būdavo – per visą kelią sutinki dvi–tris mašinas. Žmonės neturėdavo kuro, vienas kitas gal gaudavo kanistrą iš Baltarusijos.
Filmo kūrimas buvo problema ant problemos – darėm viską skubėdami, griūdami.
A.Šavelis: Man labiausiai išliko prisiminimas, epizodas, kai telefono būdelėje sprogsta telefonas. Ten net nesuvaidinta, ten buvo tikra emocija. Nors technikas įspėjo, kad sprogs, bet vis tiek buvo netikėtumas. Visi filmavimo aikštelėje krito juokais. O smagiausia buvo mašinėlė, kažkoks stebuklas.
– Kuria prasme?
A.Šavelis: Vairuoti ją. Labai pykdavau, kad Kazlui reikėjo ją vairuoti. Kai tekdavo automobilį nuvaryti į aikštelę, tai sėsdavau aš. Bet irgi teisių neturėjau.
Labai smagu buvo tuo metu Kaune. Kaunas – treninginių žmonių miestas, ir štai mes: su tokia mašinėle ir kitokia apranga. Gerai atrodė.
– Filme režisierius nevengė ir simbolių. Tarkime, jo pabaigoje skylantis asfaltas.
R.Kazlas: Taip. Arba tekanti upė, besiveržiantis šaltinis.
R.Banionis: Yra dar vienas juokingas ženklas. 1988 metais man teko viešėti Rumunijoje, prisistačiau ten savo ankstesnį filmą. Kai grįžau, su manimi panoro susitikti nepažįstamas vyras. Iš pradžių jis manęs klausinėjo apie Rumuniją, o paskui atsargiai ėmė klausinėti apie Lietuvos kino studiją, apie tai, kaip sugyvena redaktorius su režisieriumi. Supratau, kas čia vyksta. Sakau jam: ar jūs norit, kad stukalinčiau? Nebus šito.
Tai buvo 1988 metai, ne kokie 1953-ieji, ir aš jau buvau drąsus. Nekalbėjau. Tada jis ant lapelio užrašė savo telefono numerį ir vardą – Kostas. Pasakė, kad jei persigalvosiu, galiu jam paskambinti. Filme yra epizodas: nuotrauka su Kosto vardu. Aš taip su tuo žmogumi sąskaitas suvedžiau.
Dar filme yra apdegęs laikrodis. Tai tikras Romo Kalantos laikrodis, kurį mums filmavimui davė jo mama.
– Svarbus ir filmo muzikinis takelis. Čia skamba ir Vytauto Kernagio balsas, tačiau viena jautriausių vietų – finalinė filmo daina „Dar ne vakaras“.
R.Kazlas: Nuostabi daina!
R.Banionis: Kiek pamenu, buvo mano idėja, kad tai būtų būtent daina. Jos muziką sukūrė Faustas Latėnas, žodžius – Robertas Danys, o atliko Povilas Meškėla. Vytauto Kernagio, kurio daina taip pat skambėjo, nefilmavome, todėl filme yra tik jo balsas. Jis nenorėjo filmavimui nusiskusti barzdos.
– Kada įvyko filmo premjera ir kaip galutinis rezultatas pasirodė jums patiems?
R.Banionis: Vasario 6 ar 9 dieną, 1991 metais. Premjera vyko senajame „Vingio“ kino teatre. Nebuvo šildymo, tad žmonės sėdėjo su paltais.
Netrukus po premjeros filmas buvo išvežtas į festivalį Berlyne, po to išvykau į JAV ir filmas buvo rodomas Rytinės pakrantės lietuvių bendruomenėms. Skubėjome rodyti visiems, nes nežinojome, kaip baigsis.
G.Jaraminaitė: Tai buvo mano antrasis vaidmuo. Aš tada dar net gerai nesuvokiau, ką reikškia vaidmuo, ką reiškia vaidyba.
Man buvo baisu į save žiūrėti. Jūs juokiatės, bet nieko čia juokingo. Galvojau, kad galėjau geriau, natūraliau. Bet juk visko mokiausi iš praktikos – ir klaidas pamatyti, ir jas ištaisyti. Tuo metu aš žinojau tik vieną: kine reikia būti kiek įmanoma natūraliai, pamiršti, kad yra kameros, jų nematyti, nejausti, o būti čia ir dabar.
Dabar labai džiaugiuosi, kad turėjau tokios praktikos nuo pat paauglystės. Ačiū tam laikmečiui, tam vaidmeniui už tai, kad galėjau mokytis.
– Galbūt kartu tai buvo ir jūsų pačių pasitikrinimas, ar aktorystė – jūsų ir jums?
G.Jaraminaitė: Man abejonių nebuvo. Buvau tikra, kad einu teisingu keliu.
R.Kazlas: Ir man ne. Kad iš manęs kažkas išeis, man sakydavo jau vaikystėje.
A.Šavelis: Aš bandžiau stoti į konservatoriją, bet nesėkmingai. Įstojau į trečio karto, į J.Vaitkaus kursą. Bet buvo dainuojantis kursas, o aš supratau, kad iš manęs dainininko nebus.
Kurį laiką dirbau žūklės parduotuvėje, nes labai mėgstu žvejoti, tad ir pamaniau, kad suderinsiu pomėgį su darbu. Vargas ten man buvo. Dabar dirbu Lietuvos kino studijoje, mano darbas – su rekvizitais, jų priežiūra, sandėliavimas, kitaip tariant – darbas su su technine filmo dalimi.
– Režisieriau, kiek jums pačiam svarbus filmas „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“, kalbant apie visą jūsų kūrybą?
– Svarbus. Anksčiau mes filmuose kalbėjome vadinamąja Ezopo kalba – metaforomis. O šis filmas kalbėjo tiesiogiai. Kaip supratome, kaip mokėjome – taip ir statėme. Ta prasme jis man buvo labai reikšmingas. Žinoma, visi filmai kuriami iš širdies, tik aplinkybės, sąlygos būna skirtingos.
Bet šis labai svarbus ir tuo, kad jis puikiai gyvena iki šiol, iki dabar yra rodomas festivaliuose. Man džiaugsmas, kad jis gyvas.
