Jimas Jarmuschas jau ne kartą įrodė, kad gali žongliruoti įvairių žanrų kodais jiems suteikdamas jarmuschišką kreivumą ir magiją. Koks galėtų būti tinkamiausias simbolis, padedantis nusakyti tragišką pasaulio būklę ir žmonijos puvimą iš vidaus? Zombiai ir jų invazija Jarmuschui tampa įrankiu konstatuoti bene visas šių laikų ydas: globalių problemų nepripažinimą, korporacijų įtaką, kvailus prezidentus, rasizmą, vartotojiškumą, godumą, priklausomybes nuo menkų dalykų.
Taip, viskas skamba gana moralizuojančiai. Jarmuschui dar niekada nebuvo būdinga taip akivaizdžiai baksnoti pirštu į žmonijos simptomus. Dažniausiai jis kurdavo savo pasaulį ir siūlydavo alternatyvą, o šįkart imasi kitos taktikos – kritikuoti pasaulį, kuriame viskas nyksta ir įsigali dėl žemės ašies pasislinkimo prisikėlę mirusieji.
Sentervilis – gražus miestas. Jame gyvena vieni kitus pažįstantys žmonės. Geria kavą, šnekučiuojasi. Policininkai patruliuoja ramiomis gatvėmis ir ieško vištų vagies, bet diena niekaip nesibaigia, netemsta. Viskas ima atrodyti keistai. Naktį įvyksta pirmasis nusikaltimas. Gana greitai visi supranta, kieno tai darbas...
Vos prasidėjus filmui neapleidžia mintis, kiek malonumo turėjo patirti Jarmuschas rašydamas šį scenarijų. Tuomet sukvietė savo mylimus aktorius ir kartu smaginosi filmavimo metu. Mažos detalės, juokeliai, veikėjai, jų gestai ir kalba – viskas išduoda šio režisieriaus vaizduotės savitumą. Tik Jarmuschas gali detalėms įpūsti tiek grožio.
Filme režisierius ne kartą cituoja pats save ir kitų režisierių kūrinius, pastaroji savybė Jarmuscho filmuose labai svarbi. Režisierius kurdamas kiną nekuria jo tuščioje erdvėje – tai visuomet yra pokalbiai su kitais kūriniais. Žanro perinterpretavimas – dažna tokio kalbėjimosi praktika. Nors šįkart Jarmuschas pasidavė didaktiškumui ir ne visi juokeliai suveikia, didžioji dalis scenarijaus ir tai, kaip jis išpildytas, prajuokins ir dar kartą privers saldžiai patikėti Jarmuscho vaizduotės galia.
Paralelinė Kanų festivalio programa „Dvi režisierių savaitės“ atsidarė su prancūzų režisieriaus Quentino Dupieux filmu „Elnio oda“ („Deerskin“). Pagrindinis veikėjas Žoržas (akt. Jean Dujardin) nusiperka zomšinę striukę, kuri tampa jo pasididžiavimo savimi įrankiu. Žoržas apsistoja mažame miestelyje ir visiems giriasi 100% elnio odos striuke, bet netrukus pats tampa jos įkaitu ir pasiryžta išpildyti jos svajonę – likti vienintele striuke pasaulyje. Jis ima filmuoti save ir savo striukę, bet ilgainiui jo filmai tampa tikrais snuff pavyzdžiais.
Filmo pradžioje Dupieux humoras užtikrintai veda žiūrovus į priekį, tačiau ilgainiui ima klupti. Nors filmas trunka vos virš valandos, antroje dalyje režisierius tarsi pritrūksta energijos ir išmonės pabaigti taip taikliai pradėtą istoriją apie psichopatu tapusį keistuolį. Vis dėlto, atidaryti „Dviejų režisierių savaitę“ tokiu filmu – drąsus ir sveikintinas sprendimas, pažymintis ir šios paralelinės programos išskirtinumą.
Netikėtai panašiai abiejuose filmuose smurtas naudojamas siekiant savų tikslų ir abiejuose smurtas tampa komiškas. Savita kūno kalba pasižymintis veikėjai abiejuose filmuose truputį nerangūs ir jų veiksmai dažnai kelia šypsnį. Turbūt pamačiusi šiuos filmus atskirai net nepagalvočiau jų lyginti, bet būdami dviejų programų atidarymo filmais jie „susišaukė“ apmąstymu apie zombiais ar iškamšomis tampančius žmones, o tuo pačiu – ir kino kūrimą. Abu šiek atsispiria nuo trash kino ir nebijo tiesmukumo, kuris atliepia ir jų pasirinktas temas.
Pirmosiomis dienomis labiausiai įsiminė islandų režisieriaus Hlynuro Pálmasono filmas „Balta balta diena“ („White White Day“), parodytas „Kritikų savaitėje“, ir Mati Diop „Atlantique“ iš pagrindinės konkursinės programos. Pastarasis tapo pirmuoju moters iš Afrikos režisuotu filmu konkursinėje Kanų kino festivalio programoje. Filme labai paprastai, pasitelkus paauglių meilės istoriją, kalbama apie svarbias Senegalo problemas: emigraciją, nepriteklių, priverstines vedybas. Režisierei pavyksta išvengti moralizuojančios intonacijos. Ji magiško realizmo elementais ir subtiliais garso takelio ir vaizdo deriniais geba sukurti erdvę, kurioje žiūrovai patys gali pajusti per anksti pavargusių jaunų žmonių būsenas.
Šių metų Kanų kino festivalis dar žada daug jau pasižymėjusių meistrų filmų: Corneliu Porumboiu, Lavo Diazo, Quentino Tarantino, Abdelatifo Kechiche’o, Gaspar Noe ir Xavier’o Dolano tarp laukiamiausių. Ne mažiau laukiami ir daug žadantys atrodo Lietuvoje jau rodytų, jaunų režisierių darbai – Oliver Laxe’o, Kantemiro Balagovo, Albert’o Serra nauji kūriniai.
