Nors kėdainiečiai ir teigia žiną, kas yra kino studija „Mėgėjas“, tačiau kaskart susidūrę su jos kūrėjais išgirsta naujų žinių. Pasak Kėdainių krašto garbės piliečio, vieno iš studijos kūrėjų Vitolio Laumakio, „Mėgėjas“ – tai ir praeitis, ir ateitis. „Mėgėjas“ – tai ir retsykiais užliejamos patalpos, sugadinta aparatūra, archyviniai užrašai, problemos atstatyti įvairių epizodų autentiškumą
„Turim medžiagos nuo 1962-ųjų metų. Kas šiandien pasakys, kaip gyvai atrodė Smilgos gatvė prieš 25 metus? Mes galim. Kaip šventė Kėdainiai derliaus šventes? Mes galim“, – šypsodamasis sakė V.Laumakys.
Prieš porą metų Kėdainių krašto muziejuje buvo pagerbti kino studijos „Mėgėjas“ kūrėjai Vitolis Laumakys ir Adolfas Morėnas, kurių 1963–2004 metų filmų kolekcija yra pripažinta nacionalinės reikšmės dokumentu ir įrašyta į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą.
1962 metais Kėdainiuose įkurtos mėgėjiško kino studijos „Mėgėjas“ branduolys Vitolis Laumakys, Adolfas Morėnas, Nijolė Laumakienė, Algirdas Raila, Algimantas Kalinka. Vienos pirmųjų sovietų Lietuvoje įkurtos mėgėjiško kino studijos vientisa 1963–2004 m. sukurtų filmų kolekcija, kurioje 61 filmas, filmuotas ant juodai baltos 16 mm pločio juostos.
Filmuose užfiksuota sovietinė ir jau nepriklausomos valstybės miesto kasdienybė, Kėdainiams svarbūs įvykiai įvairiose erdvėse. Ši kolekcija liudija kino veikimą asmeninėje žmonių erdvėje už oficialiosios kino produkcijos ribų. Tai nuosekli kolekcija, atspindinti mėgėjiško kino raidą, technologinius aspektus, sovietinės ir nepriklausomos Lietuvos tikrovę. Ji svarbi ne tik tuo, kas joje užfiksuota, bet ir kokius procesus liudija sociokultūriniu, technologiniu bei meninės saviraiškos aspektais.
Iš viso „Mėgėjas“ yra sukūręs beveik 100 filmų. Dabar vyksta jų skaitmeninimo darbai. Kai filmai bus sutvarkyti, bus perduoti Krašto muziejui ir Valstybiniam archyvui.
Patys kūrėjai – vertybė
„Ši studija – unikali. Jos kūrėjams vertėtų organizuoti įdomias edukacines programas, kurios supažindintų su sovietmečio neprofesionaliojo kino kūryba“, – įsitikinusi UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinio komiteto pirmininkė daktarė Jolita Steponaitienė.
Programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinio komiteto komunikacijos vadovė Margarita Gaubytė kėdainiečius kino kūrėjus gyrė už entuziazmą ir atsidavimą: „Šie žmonės – patys didelė vertybė. Kėdainiai turi didžiuotis jais.“
Gyrė „Mėgėjo“ kūrėjus ir juos aplankiusi kino kritikė Lina Kaminskaitė-Jančorienė. Ji V.Laumakį ir A.Morėną vadino „mažiausia kino ląstele, artimai prisilietusia prie buvusios tikrovės“.
Istorikai negaili pagyrimų
Kėdainių krašto muziejaus direktorius Rimantas Žirgulis apie kėdainiečius kino kūrėjus atsiliepė itin šiltai:
„Matydamas kino studijos sukurtus darbus, labai žavėjausi kaip istorikas. Kaip būtų gerai, jei istorikai turėtų galimybę iliustruoti krašto istoriją, atspindėti ją vaizdais… Nes mes juk dažnai apie Kėdainių istoriją galim kalbėti valandų valandas, bet nelabai turime ką parodyti. O jei mes turėtume daugybę Kėdainių žemėlapių, piešinių, o jei galėtume pafantazuoti ir turėtume, sakykim, XVII a. nuotraukų bei galėtume matyti, kaip atrodė to meto miestas ir jo savininkai?… Žiūrėdamas į studijos „Mėgėjas“ sukurtus filmus, aš tikrai džiaugiausi, kad juose Kėdainiai yra tokie, kokių niekada nematysime.
Kai kada jie juostose yra labai neparadiniai, kai kada netgi baisūs, jei palygintume šių dienų miestą su kokiais 1973-iaisiais, kai matome neišbrendamas balas dabartinėje J.Basanavičiaus gatvėje. Taigi, šie filmai yra unikalus XX a. Kėdainių istorijos ir ikonografijos šaltinis.“
Prieš keletą metų sužinojau, kad yra tokia UNESCO programa „Pasaulio atmintis“, į kurią gali būti įtraukti svarbūs dalykai, kurie pasauliui mus pristato kaip valstybę ir tautą − su savo atmintimi, paveldu, istorija. Mes nesam mankurtai. Esam sąmoningi, prisimenantys ir tai vertinantys žmonės. Ir štai, kai atsirado galimybė pateikti studijos darbus konkursui, pateikėme. Labai džiugu, kad muziejaus, konkrečiai mano, pateikta paraiška buvo patenkinta ir filmai atsidūrė labai garbingame registre.
Anot šios programos Lietuvos nacionalinio komiteto pirmininkės mokslų daktarės Jolitos Steponaitienės, jiems buvo netikėta sulaukti ne dokumento, ne rankraščių, o filmų apie Kėdainius. Džiugu, kad mes, kėdainiečiai, vertiname tai, ką turime“.
Daug įrangos kino kūrėjai sumeistravo patys. Skaitmenizavimui taip pat pasitelkta savos gamybos aparatūra.
Įmynė ryškią pėdą
V.Laumakys dieną, kai sužinojo apie „Mėgėjo“ pripažinimą, pavadino studijos zenitu.
„Kur dar aukščiau? Mes įmynėme pėdą, kuri ilgai išliks Kėdainiams. Dėkoti šiandien turim labai daug kam. Visoms valdžioms, nes nė viena netrukdė mums kurti, kojos nekišo. Remdavo ir žodžiu, ir visaip kitaip.
Kultūros centras mus nuolat globodavo, suteikė ne tik stogą. Buvo prarajos metų, kai nežinojom, ar išliksime. Tada mus gelbėjo Saulius Grinkevičius – iki šios dienos mūsų generalinis mecenatas.
Būtų buvę sunku be tokių rėmėjų, kurie nereikalaudami nieko vis mus remdavo. Tai Egidijus Krikščiūnas, taip pat ir Viačeslavas Čerenkovas su savo vyrais, Jonas Kondrotas ir Julius Urbanavičius. Daug padėjo AB „Lifosos“ generalinis direktorius Jonas Dastikas. Visiems labai dėkoju, − kalbėjo V.Laumakys.
Patys tapo filmo herojais
„Mėgėjo“ kūrėjai liko nustebę, kai jaunas kėdainietis režisierus Audrius Antanaitis pasišovė sukurti dokumentinį filmą „Mėgėjai“ ir su juo debiutavo Vilniaus kino festivalyje „Kino Pavasaris”.
„Mėgėjai“ – tai 20 minučių trukmės dokumentinė juosta, pasakojanti kino mėgėjų – gydytojo Vitolio Laumakio ir inžinieriaus Adolfo Morėno 1962 metais Kėdainių kultūros centre įkurtą vieną žymiausių Lietuvoje mėgėjiško kino studijų „Mėgėjas“.
Abiejų vyrų draugystė prasidėjo gatvėje tvarkant sugedusį motociklą. Kėdainių kultūros centro rūsyje jie įkūrė mėgėjiško kino studiją „Mėgėjas“. Ilgainiui ji tapo ne tik viena garsiausių mėgėjiško kino studijų Lietuvoje, bet ir antraisiais jų namais, kur per penkis dešimtmečius jie sukūrė beveik šimtą trumpametražių filmų.
Gyvena permainų laukimu
Nors Vitolis ir Adolfas aktyviai dirba iki šiol – skaitmenizuoja turimą filmuotos medžiagos archyvą, tačiau „Mėgėjo“ studijoje artėja permainos.
„Gyvename laukimu. Artėja mūsų studijos persikraustymas. Kadangi glaudžiamės kultūros centro rūsyje, o centrą planuojama renovuoti, tai netrukus turėsime patalpas apleisti. Išsikraustymas bus labai skausmingas – juk turėsime palikti tai, ką savo rankomis sukūrėme. Tačiau mums kūrybinio entuziazmo nestigo niekada. Juo gyvenome, kai kūrėme studiją ir dirbome, nepritrūksime jėgų ir kraustydamiesi kitur.
Svarbiausią užduotį mes įvykdėme – parodėme, kad kažką galime. Visi mūsų kūriniai buvo išmąstyti, išbaigti. Darbai kalba patys už save. Svarbiausia, kad vis atsiranda žiūrovų, norinčių pamatyti „Mėgėjo“ archyvus“, – sakė V.Laumakys.
