– Filmas „Pirties seserys“ nukelia į Pietų Estijos miške esančią pirtį. Ten, gaubiamos karščio ir dūmų, moterys dalijasi asmeninėmis istorijomis. Kokį įspūdį jums paliko šis filmas?
– Po filmo peržiūros lieka keletas stipriai įsirėžusių akimirkų, tokių kaip gylis, skausmas, intymumas, paleidimas, gamtos jėga, tikrumas. Paliesta tiek daug šių dienų temų, kurios nutinka realiems žmonėms: man, tau, draugei, mamai, tetai... Savivertė, lūkesčiai, visuomenės primestos normos, netektys, prievarta. Visomis šiomis istorijomis galėtų pasidalinti ir ne viena lietuvė moteris.
Pirtis šiame filme tarsi suteikia saugią, atvirą erdvę ir ragina dalintis, išjausti ir paleisti.
– Filme vaizduojama pirtis yra įtraukta į UNESCO nematerialios kultūros paveldo sąrašą. Kuo ji ypatinga? Ar ši pirtis skiriasi nuo lietuviškos?
– Kiekviena sena pirtis turi savo istoriją, savo energetiką. Unikalumas slypi paprastume. Ši pirtis yra dūminė, kūrenama be kamino. Ugniai kaitinant akmenis, dūmai pasklinda pirties erdvėje, išeina per angas, smelkiasi į pirties sienas, plautus.
Dūminės pirties kvapas yra daug sodresnis, gilesnis. Pati pirtis – karštesnė pradžioje ir vėsta palaipsniui su kiekvienu užėjimu liejant vandenį ant įkaitusių akmenų. Tokiose pirtyse nuo seno prausdavosi ir lietuviai. Jie rūkydavo mėsą, gimdydavo vaikus, prausdavo mirusiuosius, pasitikdavo ir užbaigdavo visus svarbius gyvenimo etapus. Šiai dienai yra išlikusių, naudojamų ir vertinamų dūminių pirtelių. Tačiau verta paminėti, kad jos degios, įkaitusios sienos lengvai pagauna žiežirbas, todėl nuo seno pirtys statytos atokiau nuo kitų pastatų, ką pastebiu ir žiūrėdama filmą.
– Kokių tipų pirtys populiariausios Lietuvoje?
– Oficialios statistikos šia tema nėra ir būtų galima tik spėlioti, ką labiausiai mėgsta lietuviai. Manau, Lietuvoje vis dar populiariausios saunos tipo pirtys – karštos ir sausos, kuriose temperatūra siekia 80–100°C, o drėgmė 5–20%. Buvo pastebėta, kad žmonių mėgiamos pirtys atvirkščiai atitinka
klimatą. Kuo šaltesnis klimatas, tuo karštesnės pirties norisi. Taigi spėju, kad paskutiniu metu Lietuvoje esant ne tokioms šaltoms žiemoms ir pomėgiai pirtyje keisis.
Pati jau dabar „Ivanas muša Gongą“ pirties viešnias pratinu prie kiek vėsesnės ir drėgnesnės pirties nei sauna, siekdama sukurti komfortą ir norą grįžti į pirtį, ja mėgautis. Savo vedamiems pirties ritualams renkuosi pirtis su periodinio kūrenimo krosnimis, kurios skleidžia švelnesnį, neplikantį garą. Prie šilumos, kaip ir prie šalčio, žmogaus kūnas per laiką prisitaiko, todėl labai svarbu reguliarumas bei pozityvi pirties patirtis.
– Kokį vaidmenį pirtis vaidina šiuolaikinio žmogaus gyvenime?
– Šiuo metu žmogus pirtį mato kaip vietą, kurioje gali skirti laiko sau, savo kūno, proto ir emocijų atpalaidavimui, sveikatinimuisi, grožio procedūroms, ryšio su gamta atkūrimui, bendravimui.
– Kas, jūsų manymu, yra svarbiausia einat į pirtį? Ar tam reikia specialiai ruoštis?
– Pirtyje reikia klausytis savo kūno, jo pojūčių, neužsibūti per ilgai. Svarbu pajausti momentą, kada yra laikas pailsėti nuo kaitros, įsileisti gryno oro, atsivėdinti. Pirtyje galioja pasakymas: „Mažiau yra geriau“.
– Kokie didžiausi mitai apie pirtį? Gal yra tokių, kurie žmones atbaido nuo pirties?
– Pats dažniausias mitas, jog pirtyje labai karšta ir temperatūra siekia 100°C, kas dažnam nėra komfortabilu. Išties, sausoje pirtyje tokia temperatūra gali būti, bet vis populiaresni pirtininkų vedami renginiai, kurių metų yra reguliuojamas mikroklimatas iki žmogui komfortabilaus drėgmės ir karščio santykio.
Tikriausiai teko matyti ir kaip greitai žmonės darinėja pirties duris, kad tik neišleistų šilumos ir palaikytų kaitrą viduje. Tai dar vienas mitas. Deguonis pirtyje iškvėpuojamas ir yra būtina įleisti šviežio oro tam, kad kitą dieną nevargintų galvos skausmas. O galvos skausmas po pirties dažnai tėra netinkamo kūno atvėsinimo pasėkmė. Rekomenduoju įkaitus nesaugoti plaukų nuo sušlapimo ir vėsinti visą kūną nepamirštant galvos.
Tenka pastebėti ir tai, kad atvėsus orams žmonės po kaitinimosi pirtyje praleidžia per daug laiko šaltame vandenyje. Pirties metu odos poros atsiveria ir ilgas buvimas šaltame vandenyje nėra naudingas. Po karščio vėsinamės trumpai, tam, kad nepakenktume savo kūno sveikatai. Nereikėtų maišyti atvėsimo po pirties ir maudymosi šaltame vandenyje pagal „Wim Hof metodą“.
– Be kokių atributų neįsivaizduojama pirtis?
– Man asmeniškai, pirtis be vandens – ne pirtis. Ugnis ir vanduo per pirtį atsiskleidžia darnoje ir naudoje žmogaus kūnui, protui, sielai. Tai dvi viena kitą papildančios dalys. Savo pirčių ritualuose, kuriuos vedu miesto pirtyse „Ivanas muša gongą“, labai mėgstu naudoti įvairius augalų nuovirus, užpilus ar tyrą šaltinio vandenį, taip dar labiau sustiprindama vandens galią nuplauti tai, ko jau nebereikia.
– Ką jums pačiai reiškia pirtis?
– Pirtis man – sakrali vieta. Čia vyksta ne tik kūno švarinimas, bet ir minčių išvalymas, emocijų paleidimas. Po buvimo pirtyje žmogus tarsi išsineria iš senos odos ir išeina kaip ką tik gimęs, žvalus, pailsėjęs, prašviesėjusiomis mintimis ir pailsėjusiu kūnu, gebėdamas į viską pažvelgti kitu kampu. Šių dienų kasdienybėje pilnoje streso ir nuovargio, tai puikus būdas natūraliomis priemonėmis atstatyti balansą.
Unikalų ir intymų dokumentinį pasakojimą „Pirties seserys“ apie į UNESCO nematerialųjį paveldą įtrauktą estišką dūminę pirtį pamatyti gali ir Lietuvos žiūrovai.
