– Papasakokite apie filmo kūrimo procesą. Kas buvo pirmiau – filmo idėja ar filmuota medžiaga? Ir, jei ne paslaptis, kas buvo tie turistai, kurie viską filmavo?
– Marta: Pradžioje buvo filmuota medžiaga! Anksčiau dirbau gide, o mano klientai turistai siųsdavo man savo įrašus iš mūsų kelionių. Vieną dieną peržiūrinėjau vieną iš šių video dienoraščių, kai pas mane atėjo Mateusz ir, tarsi užhipnotizuotas, pasakė, jog tai privalo tapti filmu. Pagrindinė mūsų idėja buvo naudoti tik tokią turistinėse kelionėse filmuotą medžiagą, kuri buvo kuriama autoriams nežinant, jog tie kadrai bus panaudoti filmui. Tai buvo svarbu norint išlaikyti autentišką turisto perspektyvą. Filmuotos medžiagos autoriai – tai organizuotų egzotinių kelionių dalyviai, tarp kurių galėtų būti tiek mūsų dėdė, tiek draugas, tiek kaimynas.
– Mateuszas: Mane užhipnotizavo tų kadrų realizmas. Jaučiau, kad tai yra tikra ir labai asmeniška dokumentinė medžiaga, kurios negalėtum gauti kurdamas su profesionalia filmavimo komanda.
– Ar savo filmu siekėte parodyti tam tikrus lenkų turistų ypatumus, ar, visgi, manote, kad filme matomas jų elgesys ir požiūris į savo patirtis keliaujant po ekonomiškai mažiau išsivysčiusias šalis atspindi visus turistus iš Vakarų?
– Marta: Naudojome lenkų turistų filmuotą medžiagą, nes ją buvo lengviau gauti ir su ja dirbti, tačiau protagonistą laikėme bet kurios šalies atstovu. Turizmo šablonai ir taisyklės yra tai, kas daro didžiausią įtaką turistams ir turistinėms grupėms. Tam tikra prasme jie patys yra šios vienos didžiausių industrijų pasaulyje aukos. Mes vykstame atostogauti, apžiūrėti vietinių įžymybių, atsipalaiduoti pagal turistines taisykles ir šablonus, kurie yra panašūs vykstant iš bet kurios šalies.
– Mateuszas: Žinoma, dėl to, kad naudojome tik lenkų turistų kurtus video, filmas tapo tam tikru lenkų tautos portretu. Bet manau, kad šis veidrodžio efektas yra priimtinas lenkų auditorijai. Ir sutinku su Marta, jog tai, vis dėlto, nebuvo mūsų pagrindinis tikslas.
– Savo filmu puikiai primenate, jog šiuolaikinio turizmo problematika yra dvikryptė. Viena vertus, turistai žiūri į vietinius gyventojus, ypač čiabuvius, tarsi jie būtų egzotiški gyvūnai zoologijos sode. Antra vertus, vietiniai gyventojai turistus laiko vaikščiojančiais ir kalbančiais bankomatais. Kas, jūsų manymu, galėtų nutraukti šį groteskišką santykį tarp dviejų pasaulių?
– Mateusz: Taip, tai tikrai tam tikras paradoksas. Čiabuviai pardavinėja savo kultūrą ir elgiasi it gyvūnai zoologijos sode, o turistai tai filmuoja. Turistai filmuoja, nes jie nori būti pasaulio atradėjais, o šis noras yra giliai įsišaknijęs europiečių mentalitete. Vietiniai atlieka savo šou, nes jiems reikia pinigų ir tai dažnai yra vienintelis jų būdas užsidirbti. Tačiau yra kita šio paradokso pusė – kai kurių kultūrų vietiniai gyventojai vis dar palaiko savo tradicijas tik tam, kad būtų ką parodyti turistams, o šie kartais iš tikrųjų šio to išmoksta. Tad galima sakyti, kad, jei nebūtų turizmo, tam tikros kultūros ir senosios tradicijos išnyktų. Kalbu apie šį paradoksą dėl to, kad pagrindinė šio turistų ir vietinių susidūrimo problema yra ne pats susidūrimas, o jo kokybė. Kelionių agentūros ir turistų gidai turėtų suprasti, kad tokie žaidimai su vietiniais yra amoralūs ir nežmogiški. Tai laisvai gali būti laikoma rasizmo apraiška. Keliavimas turėtų būti sąmoningas ir etiškas.
– Marta: Mes manome, kad toks keliavimo būdas, kokį parodome savo filme, jau tampa atgyvena. Turistams jau greitai atsibos vietinių gyventojų rengiami pasirodymai, nes, vis dėlto, pagrindinis turistų siekis yra ne tik egzotiška, bet ir autentiška patirtis. Todėl organizuotas masinis turizmas gali šiuo klausimu pasikeisti. Vienintelis dalykas, kas gali išlikti, tai noras nuolat viską filmuoti ir fotografuoti.
– Kalbant apie filmavimą ir fotografavimą, kaip manote, dėl ko turistai apskritai jaučia tą nenumaldomą norą užfiksuoti kiekvieną kelionės akimirką?
– Mateuszas: Manau, kad yra daug priežasčių. Kartais žmonės nori pasidemonstruoti socialiniuose tinkluose, kartais tiesiog nori turėti, ką parodyti savo draugams ir šeimai. Tačiau manau svarbiausia yra tai, kad dažniausiai turistai naudoja kamerą kaip skydą, už kurio gali pasislėpti. Laikydamas kamerą sau prieš akis žmogus nėra įsitraukęs į bendravimą su kitais, nejaučia atsakomybės, jis sako „aš tiesiog filmuoju“. Buvimas už kameros yra labai patogi slėptuvė, iš kurios ne tik filmuoji, bet ir kritikuoji, vertini, lygini. Ir tai taikytina ne tik turistams, bet ir apskritai žmonėms kasdieniame gyvenime. Naudodamiesi techninėmis galimybėmis fiksuoti garsą ir vaizdą prarandame įgūdžius iš tikrųjų patirti gyvenimą. Prarandame šiuos įgūdžius, nes būtent svarbiausiomis gyvenimo akimirkomis traukiame savo kišenines kameras ir žiūrime į jų ekranus. Mes nepatiriame tos situacijos ar vietos energetikos. Mes siekiame įamžinti tą akimirką, tačiau prarandame galimybę patirti ją visomis savo juslėmis.
– Tylieji turizmo industrijos dalyviai, kurie vaidina labai svarbų vaidmenį, yra vietiniai (o turistams – egzotiški) gyvūnai. Kalbant apie gyvūnų teises, kokią mintį norėtumėte, jog žiūrovas išsineštų iš jūsų filmo peržiūros?
– Marta: Gyvūnai reprezentuoja turistų norą patirti laukinę gamtą. Tačiau turizmo ribose ta laukinė gamta yra užkariauta, pavergta, saugiomis sąlygomis užfiksuota, o tuomet nukryžiuota (kaip iš tikrųjų ir matome atsitinkant filmo scenoje su šikšnosparniu) ir, galiausiai, suvalgyta. Žinutė nuo mūsų būtų ta, jog turime sąmoningai įvertinti savo susidūrimą su bet kokiu gyviu bei savo veiksmų galimas pasekmes.
– Mateuszas: Tik, prašau, nemokėkite pinigų už gyvūnų kankinimus.
– Bernardo Bertolucci filme „Po dangaus stogu“ (The Sheltering Sky, 1990), kurio veiksmas vyksta 1947-aisiais, yra išsakyta man patikusi mintis: „Turistas —tai žmogus, kuris galvoja apie grįžimą namo nuo pat pirmos akimirkos svečioje šalyje, kai tuo tarpu keliautojas gali ir išvis nebegrįžti“. Ką manote? Kaip jūs apibūdintumėte skirtumus tarp turisto ir keliautojo šiuolaikiniame pasaulyje?
– Marta: Turisto vaizduotė ir aistra kyla iš to paties keliautojo ieškojimo. Aš noriu atrasti, suprasti ir žinoti, bet, kaip turistas, turiu dalyvauti turistinėje programoje, kuriai pakeisti neturiu laisvės. Tokiomis sąlygomis negaliu sutikti vietinių gyventojų ir iš tikrųjų patirti vietinę gamtą, negaliu suprasti vietinės kultūros. Mano patirtis gali būti gana paviršutiniška, tad galiausiai negaliu priimti kitoniškumo, nes tai, ką matau, vis dar esu tiesiog aš pats.
– Mateuszas: Man tai yra dalis platesnio klausimo, kaip keliauti šiuolaikiniame pasaulyje. Manau, kad keliavimo modelis, suformuotas per paskutinius 100 metų, greitai bus atgyvenęs. Alternatyva gali būti keliavimas, turint didesnį tikslą, kaip, pavyzdžiui, pagalba kitiems ar mokymasis iš vietinių. Yra daug galimybių. Aišku tik viena – pinigų pumpavimas iš turistų, žadant jiems gražius paplūdimius, laukinius gyvūnus, autentiškas kultūras ir t.t. yra tiesiog manipuliacija mūsų natūraliu noru keliauti.
