Prieš rugpjūčio 28 d. įvyksiančią filmo „Advokatas“ premjerą, su jo režisieriumi Romu Zabarausku kelis mėnesius praleidome susirašinėdami elektroniniais laiškais – neskubėdami, kartais vienas su kitu nesutikdami, o kartais pritariamai linksėdami aptarėme jo naujausią filmą, pasakojantį jautrią lietuvio advokato ir siro pabėgėlio meilės istoriją, darbą lydėjusį tyrimą ir kūrybinį procesą, santykį su kritika bei politiškumą kine.
– Visų pirma, kodėl pasiūlei būtent tokį pokalbio formatą – susirašyti laiškais, o ne susitikti įprastam interviu?
– Dažnai pasitikiu intuicija. Jaučiu, kad šis pokalbio formatas padės pasikalbėti „iš esmės“. Pristatant naują filmą tenka duoti ne vieną interviu, ir jie visi greitai supanašėja. Man atrodo, šis formatas leis geriau išreikšti mintis ne tik man, bet ir tau. Gal ir aš tau surašysiu klausimų – kas žino, kaip viskas gali pasisukti...
– Mums besitariant dėl pokalbio, užsiminei, jog tau atrodo, kad tavo kūryba Lietuvoje nuvertinta, tačiau nesi tikras, kad tas nuvertinimas turi pagrindo. Kodėl, tavo manymu, randasi skeptiški tavo filmų vertinimai? Kas nutinka: ar kritikams/auditorijai kartais pritrūksta įrankių skaityti tavo kūrinius, ar tavo kūriniuose kartais pritrūksta nuorodų, kaip juos skaityti?
– Tavo klausimai apie nuvertinimą mane nuliūdino. Kartu pasidarė juokinga, nes pats juos prišaukiau savo komentarais. Bėda ta, kad atsakydamas į šiuos klausimus, pasiduodu jų kuriamam naratyvui. Gal tiesiog pateiksiu keletą istorijų, o skaitytojai patys pasidarys savo išvadas. Norėjau jas pasilikti savo autobiografijai, kurią išleisiu po keliasdešimt metų – tiek to...
2011 metai. Mano trumpametražis „Porno melodrama“ tais metais patenka į Berlyno kino festivalio „Panoramos“ programą. „Kino pavasaryje“ pristatęs filmą, atsiskleidžiu kaip homoseksualus. Tąsyk tai buvo taip reta, jog per naktį vien dėl to išgarsėju. Gegužės mėnesį „Sidabrinės gervės“ nenominuoja mano filmo. DELFI apie tai parašo atskirą straipsnį: „Skandalingiausias filmas nepateko į prestižinius „Sidabrinės gervės“ apdovanojimus.“ Ceremonijos pradžioje Gražina Arlickaitė pamini „Porno melodramą“ ir Manto Kvedaravičiaus „Barzakh“ (irgi rodytą Berlynalės „Panoramoje“) kaip lietuviško kino, keliaujančio po pasaulį, ryškiausius pavyzdžius. Bet nominacijų Lietuvoje nėra. Yra tik rekordinis kiekis kritiškų recenzijų.
2013 metai. Naktinės kultūros kritikė Daina Dubauskaitė Lietuvoje pasirodžius mano debiutui „Streikas“, kuriame ji pati suvaidino cameo rolę, rašo: „Po premjeros galiu pasakyti tiek, kad tai nėra filmas apie beatmakerius ir tai nėra filmas apie Lietuvos muzikos sceną. <….> Viešųjų ryšių eksperto, aktyvisto, prodiuserio, gal kažkada ateityje ir didelio režisieriaus Romo Zabarausko pirmasis ilgametražis „We Will Riot“ kino teatruose dabar.“ Tuo tarpu 2017 m. Daina Dubauskaitė giria filmą „Visos nemiegotos naktys“ ir netikėtai prisimena „Streiką“: <...> Manau, taps paminklu laikmečiui. Kaip, beje, ir mūsiškis „Streikas“, režisuotas Romo Zabarausko. Premjeroje, pamenu, gūžiausi ir badžiau pirštu, bet dabar, po kelerių metų, neabejoju, kad tai yra svarbus, drąsus kūrinys, įprasminęs tai, ką kitu atveju būtume tiesiog išaugę.“
Gal tiesiog pateiksiu keletą istorijų, o skaitytojai patys pasidarys savo išvadas. Norėjau jas pasilikti savo autobiografijai, kurią išleisiu po keliasdešimt metų – tiek to...
Jauti skirtumą? Nuo pasityčiojimo iš manęs kaip viešųjų ryšių eksperto iki „paminklo laikmečiui“ ir „svarbaus, drąsaus kūrinio“. Tik šie žodžiai sakomi tada, kai filmas jau neberodomas kinuose, o viešoji nuomonė apie mano kūrybą – seniai suformuota...
Tegu šios istorijos kalba už save. Aš nesiskundžiu – tiesiog toliau dirbu ir kasdien darau tai, kas yra visiškai neįmanoma.
– Galvoju, jog kritikas, permąstydamas savo išsakytą kritiką, pristatydamas savo pasikeitusią poziciją (nes pozicijos juk gali keistis ir tai visai natūralu), kaip tik elgiasi drąsiai ir iš dalies save nukarūnuoja, pabrėždamas, kad joks kritikos tekstas nėra nuosprendis. Nors neatmetu ir to, jog skirtingos mūsų perspektyvos galbūt lemia ir skirtingą žvilgsnį.
Tačiau dėl šios priežasties noriu grįžti prie klausimo apie tavo paties santykį su kino kritika. Ar jauti, kad kritikos tekstai – tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, tiek „nuvertinantys“, tiek „įvertinantys“ – tau kaip kūrėjui duoda ir naudos, padeda susidėlioti akcentus, pamatyti savo filmus kitaip?
– Tai, kad esu verčiamas nuolat komentuoti apie kritiką savo atžvilgiu, nieko nepasako apie mane ir mano santykį su kritika. Tai tiesiog rėminimo spąstai. Jų niekaip neįmanoma įveikti, ypač racionaliais argumentais. Pavyzdžiui: atsiminkime, jog pagal naujausius tyrimus, apie 70 proc. Lietuvos gyventojų nepritaria vienos lyties asmenų porų santuokai, o anksčiau šis skaičius buvo dar didesnis. Prielaida, jog politinės pažiūros nelemia mano filmų ar mano asmenybės vertinimo, yra nerealistinė. Tačiau toks pasisakymas formuoja mano, kaip nemokančio priimti kritikos, įvaizdį, ir tiek.
Laikui bėgant, būtent kino kritikos laukas iš naujo įvertins mano kūrybos visumą ir jos indėlį Lietuvos kino istorijai. Jis tikrai yra svarus. Mes ne tik pralaužėme ledus ir nemažai temų palietėme anksčiau, nei jos tapo aktualios Lietuvoje, bet ir padarėme tai ne moralizuodami, o be galo kūrybiškai.
Kino kritika – esminė kino kaip meno dalis. Ji įprasmina kiną, nubrėžia ir perbraižo jo vietą visuomenėje. Prancūzijos „Naujosios bangos kūrėjai“ visų pirma buvo kritikai, ir tik paskui režisieriai. Jie perkrovė kino sistemą išaukštinę režisierių, o ne literatūrinį kino pagrindą, ir atskleidę Holivudo režisierius kaip menininkus. Tik atsispirdami nuo teorijos, šie režisieriai pratęsė diskusiją jau ekrane. Kitas pavyzdys – JAV kritikė B. Ruby Rich, įrėminusi radikalius 90-ųjų LGBT+ filmus kaip „New Queer Cinema“. Sugrupavusi skirtingus režisierius (Todd Haynes, Derek Jarman, Rose Troche ir kitus), ji įgalino naują kino judėjimą.
Laikui bėgant, būtent kino kritikos laukas iš naujo įvertins mano kūrybos visumą ir jos indėlį Lietuvos kino istorijai.
Manau, kino kritikai turėtų būti skiriamas didesnis institucinis dėmesys. Šiuo metu Europoje gausu galimybių prodiuseriams ir scenaristams, o kritikai lieka pamiršti ir tarsi atskirti nuo kino bendruomenės. Tokia situacija yra neteisinga – nuvertiname prestižinę profesiją.
O ką tu pati manai apie kino kritikos lauką Lietuvoje bei svetur?
– Man regis, kad bent jau Lietuvoje jis pakankamai eklektiškas, fragmentiškas. Rašančių žmonių nėra daug, rašančių reguliariai – dar mažiau. Turbūt dėl šios priežasties labai sunku daryti kokias nors išvadas. Nors turiu pripažinti, jog prieš kelerius metus pati pajaučiau stiliaus ir, jei reikia, aštrumo nepametančios, bet tuo pačiu konstruktyvesnės kritikos poreikį – ir pati, kiek pavyksta, stengiuosi taip rašyti, ir tokios kritikos ieškau. Džiaugiuosi, kad jos randu ir užsienyje, ir Lietuvoje, bet jos man norėtųsi daugiau. Kaip ir kritinio balso, kalbant ne tik apie kino produkciją, bet ir kitus industrijos įvykius.
– Puikios mintys! Iš tiesų nemažai sudėtingų aplinkybių grindžia mūsų kontekstą. Ir jei iš pradžių sunerimau, kad tavo klausimai apie kritiką mane įstums į teisinimosi poziciją, dabar jau džiaugiuosi, kad „užkabinome“ šią temą. Kritiškų balsų Lietuvoje tikrai labai reikia. Tiek tekstuose, tiek filmuose.
– Tavo filmai narsto politines ir socialines problemas – nuo homofobijos iki rasizmo ar pabėgėlių krizės. Ne išimtis ir naujausias filmas „Advokatas“. Kaip ieškai balanso tarp socialinės temos refleksijos ir meninės formos? Kiek šios paieškos yra svarbios tavo kūrybiniame procese? Klausiu, nes dalis į tavo kūrybą nukreiptos kritikos, regis, ir atsiranda nesutinkant su tavo siūloma „politiškumo“ ir „meniškumo“ proporcija.
– Pamenu, „Kino pavasario“ atidaryme susipažinau su režisiere Alante Kavaite. Ji pasidalino, kad kuriant „Sangailės vasarą“ ją ramino tas faktas, jog Lietuvoje jau sukurtas ir pripažintas pornografinis gėjų filmas. Pradėjau juoktis – teko nuvilti, kad „Porno melodrama“ nėra pornografinio žanro.
Dėl politiško kino. Sunku atsakyti, nes mano manymu, visas kinas yra politiškas, apskritai viskas yra politiška. Bet jei kas nors nori mano kiną padėti į „politinio kino“ skyrelį, tebūnie. Man tik atrodo, jog dažnai išsilavinę žmonės nemėgsta primygtinai edukacinio tono mene. Mano filmuose jo nėra, nes suvokiu dramos žanrą kaip galimybę išryškinti skirtingas nuomones, o ne vieną žinutę. Negaliu atsakyti, kiek ieškau balanso tarp socialinės temos refleksijos ir meninės formos, nes tai suponuoja, kad šie dalykai yra opozicijoje. Nėra jokios „politiškumo“ ir „meniškumo“ proporcijos, nes visas menas visada yra politiškas, nori jis to ar ne. Todėl tokių priešingų polių tiesiog nėra.
– Koks, tavo akimis žiūrint, apskritai yra politiško kino tikslas? Ar toks kinas turėtų skatinti sąmoningumą, ar realų socialinį, politinį pokytį, ar eiti kažkuria kita kryptimi?
– Kinas visų pirma yra pramoga. Nesvarbu, ar tai veiksmo atrakcionas, ar intelektuali dėlionė, filmai vis tiek yra „žaidimai“, o ne „duona“. Savo filmais aš nesiekiu pakeisti žmonių mąstymo, tai gali būti nebent šalutinis efektas. Gal nebent norėčiau, kad žiūrovas apmąstytų tam tikros temos niuansus.
Mano manymu, visas kinas yra politiškas, apskritai viskas yra politiška.
Tuo tarpu prie pokyčių visada stengiuosi prisidėti lydinčiais tiesioginiais veiksmais. Jų daug – nuo mano atsiskleidimo iki pagalbos Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijai. Prieš kurį laiką bendradarbiaudamas su šia organizacija surinkau 5300 eurų LGBT+ ir kitiems pažeidžiamiausiems pabėgėliams Lietuvoje; taip pat padedu tam tikriems procesams užkulisiuose, kurių kol kas negaliu komentuoti.
– Kalbant apie „Advokatą“, man pasirodė įdomu, jog nors filmas kalba apie jautrias, aktualias socialines problemas, jis neapsiriboja viena perspektyva – pavyzdžiui, filme užsimenama, kaip tos pačios socialinės problemos (nei kiek nenuvertinant jų krūvio) gali tapti ir manipuliavimo įrankiu. Ar galėtum papasakoti, kaip kūrybinio proceso metu keitėsi tavo paties santykis su filme reflektuojamomis socialinėmis problemomis? Ar kuriant filmą darei tyrimą?
– Taip, vykdžiau išsamų tyrimą, daug domėjausi ir konsultavausi. Nuvykau į kaimyninę Sirijos šalį – Libaną, kurio sostinėje Beirute susitikau su „Helem“, pirmąja LGBT+ organizacija arabų šalyje. Telefonu kalbėjausi su homoseksualiais sirais pabėgėliais, tarp jų – aktoriumi Boodi Kabbani; jo suvaidintas Tarekas filme „Akimirka tarp nendrių“ taip pat tapo tam tikra atspirtimi. Belgrade, apsimetęs žurnalistu, nuvykau į Krnjaca pabėgėlių stovyklą, kur atlikau kelis fiktyvius interviu su pabėgėliais (beje, vėliau ten grįžome nufilmuoti vieną filmo scenų!). Taip pat susitikau su įvariomis organizacijomis, įskaitant Jungtinių Tautų atstovybę Serbijoje. Perskaičiau įvairiausių straipsnių ir knygų, tarp jų – Scott Siraj al-Haqq Kugle „Homoseksualumas Islame“, kurią labai rekomenduoju. Galiausiai konsultavausi su savo buvusia kursioke, sire žurnaliste Anmar Hijazi. Prie paties filmo siužeto bei dialogų dirbau kartu su škotų sinefilu Marc David Jacobs.
Toks tyrimas man padėjo ne pakeisti požiūrį, o suprasti ir atskleisti tam tikrus pagrindinių veikėjų aplinkybių niuansus. Šį tikslą turėjau nuo pat pradžių. Mano manymu, didžiulė problema, jog žiniasklaida pateikia pabėgėlio tapatybę tik dviem būdais: herojus arba kankinys. Nuolat vartodami tokį rėminimą, pamirštame, kad visų pirma tai yra kompleksiški žmonės, atsidūrę sudėtingose situacijose. Mano užduotis – priminti žiūrovams apie šį žmogišką kompleksiškumą, prijaukinant abiejų pagrindinių veikėjų gyvenimo aplinkybes.
Belgrade, apsimetęs žurnalistu, nuvykau į Krnjaca pabėgėlių stovyklą, kur atlikau kelis fiktyvius interviu su pabėgėliais.
– Filme greta pagrindinių temų iškyla ir kiti socialiniai/kultūriniai klausimai, pvz., sovietinės simbolikos naudojimas bei jo vertinimas. Kodėl filmas ir jame nagrinėjamos temos reikalavo įtraukti ir šį klausimą? Ir provokuodama klausiu – ar nesibaimini, kad socialinių/kultūrinių klausimų tankis gali jei ne sumažinti žiūrovo ar žiūrovės jautrumą, tai bent nukreipti jo ar jos dėmesį nuo pagrindinės filmo problematikos?
– Tavo minimas sovietinės simbolikos naudojimo klausimas nėra atsietas nuo pagrindinės filmo temos. Atvirkščiai, tai galimas raktas į gilesnę interpretaciją, tačiau šį darbą turėtų atlikti būtent kino kritikai…
Pasakysiu tiek. Gosha Rubchinskiy ir panašūs kūrėjai fetišizuoja posovietinį skurdą ir pardavinėja jį Vakarų vartotojui. Tai yra patronizuojančio Vakarų žvilgsnio rezultatas, nes suponuojama, jog tik šis skurdas bei jo perkūrimas mūsų regione yra autentiškas ir vertas dėmesio. Mane tokia estetika be galo erzina, todėl savo filmu ją apverčiu aukštyn kojomis. Lietuva kaip „Rytų Europa“ čia tampa privilegijuotais „Vakarais“ santykyje su Serbija – bet ir ši situacija greit komplikuojasi.
Kita vertus, filmas yra daugiasluoksnis. Visai nebūtina kiekvienam žiūrovui kelti tiek sudėtingų klausimų. Galima tiesiog išgyventi jautrią meilės istoriją ir pasimėgauti filmo estetika.
– Filmas pasakoja intymią meilės istoriją, kurioje netrūksta kliūčių – geografinių, socialinių, vidinių. Kaip ieškojai aktorių, kurie galėtų įkūnyti filmo personažus? Kokius lūkesčius jiems kėlei filmavimo metu?
– Darbas su aktoriais man visada be galo svarbus. Tai vienintelė režisieriaus darbo dalis, reikalaujanti kiek daugiau nei vien „taip“ ir „ne“.
Aktorių atranka vyko gana įprastai. Su kastingo režisierės Dalios Survilaitės pagalba kviečiau aktorius susitikti ar siųsti bandymų įrašus. Susitikus su Eimučiu Kvoščiausku, buvau priblokštas jo galimybių. Visas bendradarbiavimas buvo labai teigiamas, tad tikiuosi, dar turėsime ne vieną progą padirbėti kartu.
Tai yra patronizuojančio Vakarų žvilgsnio rezultatas, nes suponuojama, jog tik šis skurdas bei jo perkūrimas mūsų regione yra autentiškas ir vertas dėmesio.
Tuo tarpu Ali vaidmeniui aktorių rinkomės per tarptautinį kastingo portalą. Sulaukėme didelio susidomėjimo, peržiūrėjau keliasdešimt skirtingų bandymų. Doğaç Yıldız pavyko geriausiai. Susiskambinus dar kartą pasibandėme, o vėliau skraidinome šį Turkijos aktorių į Lietuvą nufilmuoti testinę sceną kartu su Eimučiu Kvoščiausku. Drauge jie puikiai žiūrėjosi, tad pasilikome ties šiuo pasirinkimu.
Apskritai darbas su aktoriais – ilgas procesas. Kartu sugalvojome personažų biografijas, įvardijome kiekvienos scenos motyvaciją, potekstes, kelias savaites repetavome. Ne visi mano komandos nariai suprato, kodėl noriu tiek ilgai repetuoti, bet man tai – absoliučiai šventas dalykas. Repeticijų pagrindu įgyvendinau galutinius scenarijaus taisymus, nors kartais vis tiek viską perkurdavau tiesiog aikštelėje.
Pagrindinis mano lūkestis – aktoriai turi suprasti, ką vaidina ir nepasiduoti inercijai.
– „Advokatas“ man atrodo brandžiausias tavo filmas, kartu kiek nutolstantis nuo ankstesnių tavo darbų sąmoningai kuriamo švelnaus eksperimentiškumo įspūdžio, „užaštrinto“ tono, kuris daliai žiūrovų gal jau buvo spėjęs tapti tavo kino vizitine kortele. Ar šioks toks posūkis tikrai įvyko? Jei taip, ar manai, jog „Advokatas“ iš dalies žymi naują etapą tavo kūrybiniame kelyje?
– Ačiū! Manau, drąsiai galima laikyti „Advokatą“ nauju etapu. Visų pirma dėl pragmatinių priežasčių – tai pirmas filmas, kurio gamybai pelniau valstybės finansavimą. Bendras filmo biudžetas siekia 300 tūkstančių eurų. Tai nėra išskirtinė suma Lietuvos kino industrijoje, tačiau man ji – kol kas solidžiausia. Prieš dešimt metų nebūčiau patikėjęs, kad netrukus savo kūrybai išleisiu milijoną litų.
– Filmo pasaulinė premjera turėjo įvykti BFI Flare festivalyje, tačiau dėl koronaviruso pandemijos jis buvo atšauktas. Papasakok, kokie jausmai užplūdo sužinojus, jog premjeros – tokios, kokią įsivaizdavai – nebus.
– Kad „BFI Flare“ festivalį atšauks, supratau kelias savaites prieš jiems priimant šį sprendimą. Tai jau net ėmė darytis komiška: Didžioji Britanija „užsidarinėjo“ lėčiausiai, tad atrodė, gal tikrai visi užsidarysime, o jie toliau eis į kiną? Per tą laiką visko teko išgyventi. Vis dėlto, tie išgyvenimai pasaulinės pandemijos kontekste atrodo nesvarbūs.
Manau, drąsiai galima laikyti „Advokatą“ nauju etapu.
Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad, nepaisant šių aplinkybių, sugebėjome suteikti filmui puikų startą. Čia turiu padėkoti filmo publicistei Marijai Šilkūnaitei. Tokiai situacijai nėra taisyklių; mes surizikavome ir tai pasiteisino. Trumpai tariant, suteikėme galimybę Didžiosios Britanijos kino kritikams vis tiek peržiūrėti filmą ir apie jį atsiliepti. Šilti ir gausūs atsiliepimai, interviu, straipsniai sukūrė pilnavertę premjeros patirtį, todėl liūdesį greitai pakeitė lengva euforija.
Čia galima kelti ir filosofinį klausimą – kas yra premjera? Kanuose filmai lygiai taip prieinami tik kritikams ir industrijos atstovams, o ne žiūrovams. Štai ir apsisuko mūsų pokalbio dramaturgija – grįžome prie kritikų vaidmens.
