Pasak pranešimo spaudai, kolektyvo kūryba suteikia unikalią galimybę pažinti Rytų Ukrainą iš vidaus bei atskleidžia dar vieną jos tapatybės pusę, kuriai svarbi politinė poezija, kairuoliška mintis ir pramoniniai peizažai.
„Tai gali būti bet kas: komiksai, barščiai, pasivaikščiojimai, katės, augalai. Manau, kad tai susiję su periferija ir kitoniškumu bei sankirtomis grįstu priešinimusi centrui, patriarchatui ir kapitalui“, – teigė vienas iš pašnekovų Saško Protja.
Šis seansas Liubarto patiltėje yra svarbus norint suvokti šiuolaikinės Rytų Ukrainos kultūros ir jai atstovaujančių jaunų meninink(i)ų požiūrių ir pozicijų spektrą. Seansą pradės dokumentika, po kurios bus rodomi eksperimentiniai filmai.
Apie viską plačiau Gerdos Paliušytės interviu su „Freefilmers“: S. \Protja, Oksana Kazmina ir Nataša Celiuba.
– Mieli „Freefilmers“, esame dėkingi už galimybę pasikalbėti su jumis, dėkojame už tai, kad skyrėte mums laiko. Pirmiausia – kaip laikotės ir kur šiuo metu esate įsikūrę?
N.Celiuba: Toks jausmas, kad žmonės geba susidoroti su viskuo, net jei tai yra raketų atakos. Aš taip pat. Dėl daugybės priežasčių nusprendžiau pasilikti Ukrainoje. Šiuo metu gyvenu Čerkasuose.
S.Protja: Esu Zaporižėje, kaip įmanoma arčiau savo gimtojo Mariupolio. Tai taip pat yra ta vieta, kurioje būdamas jaučiu, kad čia esama pusiausvyros tarp santykinio saugumo ir galimybės dirbti visu pajėgumu.
Kitą rytą perskaičiau žinią apie subombarduotą prekybos centrą su maždaug 2000 žmonių Kremenčiuke.
O.Kazmina: Praėjusį rudenį išvykau studijuoti į JAV. Maždaug prieš tris savaites grįžau vasaros atostogoms. Tą dieną, kai atvykau, Lvive išgirdau savo pirmąją oro pavojaus sireną. Kitą rytą perskaičiau žinią apie subombarduotą prekybos centrą su maždaug 2000 žmonių Kremenčiuke. Savo gimtadienį švenčiau Moršyne. Buvo liepos ketvirta. Naktį ten vėl išgirdau oro pavojaus sireną (po ilgos, maždaug savaitę trukusios pertraukos). Šis garsas, sumišęs su švelnia klasikine muzika, sklindančia iš viešbučio koridoriaus, skambėjo taip, tarsi būtų iš kito pasaulio. Tą naktį ir rytą jie smogė Odesai ir kitiems miestams. Dabar esu Lvive, ryt kraustausi į Kyjivą. Džiaugiuosi, kad išvykstu iš Lvivo, nes šio miesto saugumas ir ramybė mane erzina. Žinoma, tai nereiškia, kad mėgstu pavojų.
– Kaip susibūrė jūsų kolektyvas? Ar jūs visi susitikote Mariupolyje? Kas inicijavo šį judėjimą ir vedė jį į priekį?
Komandą vedė į priekį stiprus poreikis ieškoti naujų formų ir erdvių (plačiąja prasme) nepriklausomo meno sferoje, o ne kapitalistinėje, instituciškai saugioje kino, meno ir festivalių scenoje.
N.Celiuba: Kaip nauja kolektyvo narė negaliu sakyti, kad Mariupolis sieja mus visus. Ypač jei kalbėsime apie mane – esu iš Zaporižės, ir net nelaikyčiau savęs filmų kūrėja, tad man buvimas šios komandos dalimi visada siejasi su įvairialype tarpusavio pagalba kūrybinių idėjų srityje ar vystant bet kurią iniciatyvą. Taip pat manau, kad komandą vedė į priekį stiprus poreikis ieškoti naujų formų ir erdvių (plačiąja prasme) nepriklausomo meno sferoje, o ne kapitalistinėje, instituciškai saugioje kino, meno ir festivalių scenoje.
S.Protja: Nevyriausybinė organizacija „Freefilmers“ buvo įkurta kaip politinis atsakas į kultūrinę programą, vyravusią Ukrainoje po 2014 m. Ta oficiali programa priminė tam tikrą sovietinio komjaunimo nesąmonių atmainą; vienintelis skirtumas buvo tas, kad ji gimė iš neoliberalios politikos. O mes tiesiog norėjome vaikštinėti po pramoninius griuvėsius ir kurti filmus be griežtų terminų. Taip viskas ir prasidėjo. Industriniai kraštovaizdžiai tebėra neatsiejami nuo mūsų identiteto, tačiau su terminais teko susitaikyti. Mariupolis buvo puiki vieta pirminiam susibūrimui, tačiau nuo to laiko tikrai praplėtėme akiratį ir pagilinome žinias apie Rytų Ukrainą bei Rytų Europą. Ir nukrypome į kairę, mat buvome labai atidūs ir kritiški. „Freefilmers“ nėra vien filmų kūrimas. Tai gali būti bet kas: komiksai, barščiai, pasivaikščiojimai, katės, augalai. Manau, kad tai susiję su periferija ir kitoniškumu bei sankirtomis grįstu priešinimusi centrui, patriarchatui ir kapitalui.
O.Kazmina: Prieš kurį laiką S.Protja pakvietė mane sudalyvauti „CreativeEast“ projekte. Dirbau dviejų filmų videografe ir redaktore, paskui tapau „Freefilmers“ nare. O gal atvirkščiai, galbūt vienu ir tuo pačiu metu, sunku pasakyti. Toks jausmas, kad esu „Freefilmers“ kolektyvo narė nuo tos akimirkos, kai susipažinau su Saško ar apsilankiau Mariupolyje.
– Ar galėtumėte kiek plačiau papasakoti apie tai, kaip jūsų kairiosios politinės pažiūros veikia jūsų kūrybinius procesus statant filmus, pavyzdžiui, žanrų ir temų pasirinkimą? Įdomu tai, kad jūsų filmografijoje apstu įvairių formatų, pradedant TV dokumentika ir muzikiniais klipais, ir baigiant eksperimentiniais, low-fi stilistikos meno kūrinių ar kino dienoraščių.
S.Protja: Politinė perspektyva man yra kur kas svarbesnė nei prabangūs objektyvai ir kameros. Kairuolišku filmų kūrėju tapau vien todėl, kad visus tuos metus bandžiau suprasti tai, ką matau ir su kuo kalbu, be jokių „estetinių filtrų“, neprimesdamas savo kūriniams jokių nuvalkiotų paaiškinimų ir sąvokų. Filmų kūrimas man siejasi su gyvenimu ir kova, o ne kažkokiais raudonais kilimais ir privilegijomis. Be to, daug ko išmokome iš žiūrovų, kurie mums padėjo geriau suprasti savo filmus per diskusijas, vykusias po seansų. Viena iš tokių stipriai mane paveikusių publikų buvo Kauno socialiniame centre „Emma“ susirinkę žiūrovai.
N.Celiuba: Be abejo. Visi mano kūrybiniai tyrimai paprastai prasidėdavo nuo labai elementaraus ir paprasto klausimo sau pačiai: kodėl tai darau ir ką noriu pakeisti. Manau, kad kiekvienam asmeniškam pasakojimui (mano pagrindinė interesų sritis kuriant filmus ir šiuolaikinį meną), jei žvelgsime pasauliniu mastu, yra būdingas politinis požiūrio taškas.
Abu mūsų (abu filmai buvo kuriami kartu su režisiere Julija Appen - red. past.) filmai buvo paremti labai svarbiais dabartiniais mano gyvenimo klausimais, ir žinoma, kai pradedame išankstinį tyrimą prieš pradėdamos statyti filmą, nesvarbu, ar tai būtų žmonių, pakeitusių gyvenamąją šalį, istorijos ar pasakojimas apie mano vaikystę Zaporižės Kosmoso mikrorajone, visuomet esama daugybės politinių, socialinių ir urbanistinių klausimų. Toks žanras buvo pasirinktas intuityviai, kaip kompromisas su menu ir sau būdingu požiūriu, kurį galima pavadinti „viskas arba nieko“.
O.Kazmina: (Į pirmąją šio atsakymo dalį reikėtų atsižvelgti tik tuo atveju, jei žodis „leftistinė“ yra tolygus žodžiui „kairė“; atsiprašau, bet apibrėžimai nėra mano stiprioji pusė)
Net nesu tikra, ar esu „kairioji“, nes šiuolaikinė „kairė“ turi savo kontekstą, priklausomą nuo geografijos ir skirtingų politinių patirčių. Tai nėra kažkoks šablonas, šią sąvoką reikia peržiūrėti – trumpai tariant, nesu tikra, ar suprantu, kas šiandien yra laikoma „kaire“, ir bandau išsiaiškinti, kurioje politinės skalės vietoje esu šiuo metu (tiesa, tikrai ne dešinėje).
Šia prasme „prastas“ vaizdas man dažnu atveju būna „sodresnis“ ir teikiantis daugiau pasitenkinimo.
Kurdama vadovaujuosi savo intuicija ir interesais – paprastai nerežisuoju filmų apie tuos įvykius ar patirtis, kuriose nedalyvauju. Tam tikra prasme visi mano kūriniai yra apie mane ir/arba mano santykius su kitais žmonėmis. Dar norėčiau pridurti, kad visi mano projektai yra grįsti bendradarbiavimu ir yra horizontalūs, tačiau filmuojant visuomet yra tik dvi pozicijos – priešais kamerą arba už jos, ir aš paprastai lieku už kadro. Kalbant apie technines priemones, rūpintis „kokybe“ lioviausi jau prieš kurį laiką. Man svarbiausia suprasti, ką noriu pasakyti. Šis suvokimas neretai ateina filmavimo proceso metu, ir šis procesas negali būti pernelyg apkrautas logistikos ir techniniais klausimais. Tiesiog negaliu jiems skirti pernelyg daug dėmesio. Šia prasme „prastas“ vaizdas man dažnu atveju būna „sodresnis“ ir teikiantis daugiau pasitenkinimo.
– Saško, ar galėtum išsamiau papasakoti apie savo patirtį Kaune? Kas labiausiai palietė tave, kalbant apie publiką ir jos įsitraukimą?
S.Protja: Man atrodo, kad mano filmus prasmingiau rodyti už kino industrijos konteksto ribų, todėl visada mieliau ieškodavau vietų, tokių kaip bendruomenių centrai, skvotai ar bet kokios kitos nekomercinės viešosios erdvės, kuriose žmonės gali kalbėtis kaip draugai, bendrauti labiau tiesiogiai, be jokių statusų. Keliaudamas į Lietuvą naršiau po internetą ir radau Emmą. Susisiekiau su jais, ir surengėme filmo „Paieška“, mano videodienoraščio, kuriame fiksavau įvykius Mariupolyje 2014–2015 m., peržiūrą. Kauno publikos komentarai padėjo man labiau pasitikėti politinėmis prasmėmis filmuose. Nenoriu tapti režisieriumi, kurio svetainėje pristatyta kažkokių idiotiškų statulėlių. Noriu dalyvauti politinėje kovoje už socialinę ir ekonominę lygybę.
– Nataša, ar galėtum plačiau papasakoti apie filmo kūrimo procesą Zaporižėje? Ar jis pakeitė tavo santykį su šia vieta?
N.Celiuba: Ak, žinoma! „Mano kosmosas“ man tikrai buvo reikalingas, nes, viena vertus, jis buvo dedikuotas mano augimo procesui, ir kita vertus, šis filmas buvo gera priemonė, kuria galėjau pasinaudoti lygindama savo suvokimus iš praeities ir kiemo tikrovę. Daugybę kartų sapnavau šį rajoną ir net fiziškai jaučiau, kad privalau ir vėl jį pajausti bei pasidalinti savo istorija (leisti jai tapti šiek tiek magiška). Filmavimas Zaporižėje primena labai gilų panirimą į žmonių pasakojimus; jis visada įtraukia mus į paslaptingą urbanistinę kelionę. Šios mudviejų kelionės pabaigoje jaučiau visišką palengvėjimą ir tam tikrą išsilaisvinimą iš vaikystės per saviterapiją. Šio proceso eigoje tikrai atradau, kaip sau padėti.
– Industriniai Rytų Ukrainos kraštovaizdžiai ir juos supantys garsai neretai būna svarbūs jūsų filmų atmosferos elementai. Kokį vaidmenį jūsų gyvenime ir kūryboje atlieka garsas?
N.Celiuba: Garsas ir muzika mane lydėjo nuo pat pirmųjų prisiminimų. Jų visada būdavo mano organizuotuose koncertuose, fonotekoje, kurioje kolekcionavau tai, ką vadinu radijo siurrealizmu, ir, be abejo, filmuose. Garsas yra itin svarbus mano vaizdo įrašuose, ir visiškai pritarčiau pačiam populiariausiam sakiniui – filme garsas yra žymiai svarbesnis už vaizdą.
O.Kazmina: Garsas yra svarbus tiek, kiek leidžia skleistis tylai. Tyla ir pauzės yra svarbios, nes mums reikia laiko stabtelėti, žvilgtelėti iš arčiau ir galbūt šį tą išsiaiškinti (ar pažiūrėti kitaip). Apskritai man patinka žaisti su (vaizdo ir garso) buvimo ir pašalinimo/praleidimo pusiausvyra.
Garso ir intonacijų dokumentavimas galbūt net yra svarbesnis už veni, vidi, vici pobūdžio filmavimą, nes sunkiau pasiduoda manipuliacijai.
Kiek kitaip yra su kai kuriais trumpais konceptualiais videomeno įrašais, kuriuose garsas (dažniausiai – tekstai ir muzika) būna pirmoje vietoje, o vaizdas egzistuoja tik tam, kad garsas ir žodžiai būtų aiškiau girdimi.
S.Protja: Tapo aišku, kad vaizdai be balsų, be tiesioginės žmonių ir juos supančios aplinkos kalbos, yra labai nepatikimos suvokimo ir dokumentavimo priemonės. Matėme, kaip žiniasklaida ir Vakarų intelektualai vien nuotraukų ir savo žavėjimosi vaizdais dėka nesunkiai geba manipuliuoti jautriais kontekstais. Garso ir intonacijų dokumentavimas galbūt net yra svarbesnis už veni, vidi, vici pobūdžio filmavimą, nes sunkiau pasiduoda manipuliacijai. Jis yra įtraukesnis, atsparesnis ir reikalaujantis daugiau apmąstymų.
– Kaip, jūsų manymu, keičiasi jūsų kūryba dėl Rusijos invazijos ir dėl viso to, kas šiuo metu vyksta Ukrainoje? Ar turite galimybę ir/ar motyvacijos toliau dirbti kino srityje?
N.Celiuba: Kol kas nerandu atsakymo į klausimus apie būsimų savo filmų idėjas. Kai kurių vaizdų iš praeities jau atsisakiau, nes man jie šiandien atrodo naivūs ir nesusiję su dabartine mano nuotaika. Mano atveju filmų kūrimas dažnai vystosi spontaniškai ir emociškai, tad šią akimirką negaliu atsakyti, ką kursiu toliau. Apskritai dabar tikrai sunku kurti bet kokį meną.
O.Kazmina: Išvykau į JAV be savo kameros ir tenai būdama nejaučiau, kad man jos trūksta. Dabar, grįžusi, negaliu išeiti iš namų be savo kuprinytės su filmavimo įranga. Tiesiog archyvuoju visa, ką branginu: per mažai laistytus ar perlaistytus augalus, kuriais, kol manęs nebuvo, rūpinosi draugai, vis dar kovojančius ir augančius, mamos sodą, nedidelius ženklus, primenančius, iš kur aš – daugiabutyje įsikūrusį mano rajono kino teatrą, graffiti, žolę, žmones gatvėse, pardavinėjančius tai, ką pasėjo ir kuo jiems pavyko pasirūpinti, savo draugus, besidalijančius pasakojimais, savo šunį ir katę, paukščius, lietų. Viso to prasmė rasis ateityje.
S.Protja: Kovo mėnesį buvome netekę vilties, ir aš maniau, kad daugybę mėnesių, jei ne metų, negalėsime inicijuoti jokių meno projektų. Be to, į mane vis kreipdavosi tam tikri Vakarų kino kūrėjai su daugybe apdovanojimų ir kito panašaus mėšlo, kurie tenorėjo, kad padėčiau jiems sutarti dėl jų filmų gamybos. Atrodė, kad iš mūsų yra tikimasi, jog prigaminsime kažkokių žaliavų, kuriomis naudodamiesi Vakarų kino industrijos kapitalistai galės statyti savo modernius šedevrus ir taip transliuoti mūsų unikalius pasakojimus visam pasauliui. Dauguma jų tikrai erzino. Jie skambindavo be jokių išankstinių žinučių ir prašydavo rasti žmonių iš Mariupolio, kurie galėtų pasidalyti susimąstyti skatinančiais vaizdais. Buvo kovo mėnuo, Mariupolyje nebuvo interneto, ir žmonėms buvo itin pavojinga išeiti iš savo slėptuvių ir rūsių, jau nekalbant apie tai, kad visi jie mieliau naudojo paskutinius įkrautos telefono baterijos procentus žinučių siuntimui savo draugams ir artimiesiems, o ne kažkokių vaizdų perdavimui saugiose vietose sėdintiems ambicingiems režisieriams. Kaip bebūtų, gegužės pabaigoje supratome, kad nebegalime gyventi be meninių refleksijų, ir apskritai tai mums yra tam tikras bazinis poreikis. Turėjome atrasti savyje stiprybės ir apmąstyti tai, ką teko išgyventi. Vasylis Lja ėmė tapyti milžiniškas drobes karo tema. Oleksandras Surovcovas ir Julija Surovcova sukūrė eksperimentinį videomeno kūrinį apie savo patirtį apgultame Mariupolyje. Aš irgi grįžau prie filmų kūrimo. Filmuoju pasakojimą apie savanorius vairuotojus, kurie kovo ir balandžio mėnesiais gelbėjo žmones iš Mariupolio. Kitoje savo kino istorijoje pasakoju apie kovo pradžioje vykusius plėšikavimo epizodus Mariupolyje. Sakyčiau, kad abiejuose vaizdo įrašuose daugiausia dėmesio skiriu kone anarchistinio masinio bendradarbiavimo ir grobuoniškos materialistinės tikrovės priešpriešai.
