Politika yra viskas – nuo jos nepabėgsi. Tai dalykas, kuris neturi aiškiai apibrėžtų ribų, tačiau persmelkia visus visuomenės veiksmus ir suteikia jiems prasmę. Šiandien galime džiaugtis, kad gyvename demokratinėje valstybėje ir turime galimybę patys spręsti kokios politikos norime.
Šią temą taip pat nagrinėja 21-ajame festivalyje „Kino pavasaris“ pristatomi filmai, kurie žiūrovams padės iš naujo apsibrėžti savo santykį su politika.
Aš esu Malala („He named me Malala“, rež. Davis Guggenheim)
Jauniausia Nobelio taikos premijos laureatė Malala Yousafzai yra viena garsiausių ir įtakingiausių paauglių, kurios nuomonės klausia net žinomiausi pasaulio lyderiai. Pasaulinės žiniasklaidos dėmesį ji patraukė būdama vienuolikos, kai išdrįso anonimiškai urdu kalba rašyti į BBC apie gyvenimą Pakistane, įsigalėjus Talibano režimui. Po Gulos Makos slapyvardžiu ji viešai prabilo apie šeimos kovą už mergaičių išsilavinimą savo bendruomenėje. Talibano kovotojams toks aktyvumas nepatiko, todėl 2012 metų spalį teroristai pasikėsino į Malalą. Sunkiai sužeistos mergaitės gyvybę tik per stebuklą išgelbėjo Jungtinės Karalystės medikai. Ji pagijo, atsistojo ant kojų, išmoko anglų kalbą ir dar aršiau tęsia kovą už mergaičių teises.
„Čia visad šviečia saulė“ („Under the Sun“, rež. Vitaly Mansky)
Tai pasakojimas apie idealų gyvenimą idealiausioje pasaulio šalyje, kurioje saulė šviečia net naktį. Mes matome, kiek daug pastangų prireikia kiekvienam Šiaurės Korėjos gyventojui, kad puikiojo pasaulio ideologija veiktų. Nė vienas šiaurės korėjietis niekada nesiskundžia, visi visada šypsosi, jaučiasi laimingi, stropiai vykdo komandas ir yra pasirengę atiduoti gyvybę vardan šio nepaprasto pasaulio. Mes regime šių idealų kūrimo procesą ir filme susipažįstame su 8-erių mergaite Zin-mi, kuri mokosi idealioje mokykloje. Auganti idealioje šeimoje talentinga šokėja Zin-mi ketina stoti į vaikų sąjungą, augti idealioje bendruomenėje ir gyventi po amžinos saulės spinduliais.
„Kai atmerkiu akis“ („As I Open My Eyes“, rež. Leyla Bouzid)
Tunise po kelių mėnesių prasidės Arabų pavasaris, bet kol kas mokyklą baigusi žavingoji Fara džiaugsmingai švenčia 18-ąjį gimtadienį. Gerą balsą turinti mergina prisijungia prie politiškai angažuotos roko grupės, atranda laisvės malonumą, trokšta gyventi nepriklausomai, naudojasi savo patrauklumu ir ieško meilės. Tačiau Faros mama nori, kad ji studijuotų mediciną, ir įspėja apie Tuniso vyriausybės vykdomas negailestingas represijas prieš protestuotojus. Abi moterys didelės karštakošės, tad konfliktas neišvengiamas. Fara drąsiai dainuoja apie tai, kas labiausiai rūpi, o dainų žodžiais ji įkvepia jaunimą, trokštantį radikalių permainų šalyje, tačiau Tunise laisvė yra gana apribota.
„Karas“ („A War“, rež. Tobias Lindholm)
Danijos kariuomenės būrio vadas Klausas Maiklas Pedersonas paliko šeimą namuose ir leidosi globoti Talibano terorizuojamų Afganistano gyventojų. Per eilinę operaciją danų taikdariai patenka į susišaudymo epicentrą. Kad išgelbėtų savo būrio vyrų gyvybes, Klausas sąmoningai pažeidžia protokolo taisykles. Toks neišvengiamas poelgis išprovokuoja sudėtingus padarinius jam pačiam ir artimiausiems žmonėms. Klausui grįžus į Daniją jis yra apkaltinamas karo nusikaltimo padarymu. Teismo procesas privers būrio vadą ir gyvybėmis dėl savo šalies rizikavusius karius perkainoti vertybes.
Mariupolis („Mariupol“, rež. Mantas Kvedaravičius)
Pusę milijono gyventojų turintis miestas laukia karo. Vieniems tai gera proga parodyti agresiją, kitiems – geriausias laikas pasitaisyti batus ar repetuoti naujus spektaklius. Daugelis miestiečių dirba plieno gamykloje ir ypač mėgsta žvejoti. Tačiau susprogdintas geležinkelio tiltas simbolizuoja įtemptą karinę padėtį, kurią nepripažintos prorusiškos liaudies respublikos Rytų Ukrainoje vadai yra linkę vadinti paliaubomis. Mariupolio priemiesčius sprogdinančios bombos ir garsiau už bažnyčios varpus gaudžiantys susišaudymai neleidžia suabejoti, kad į miestą neišvengiamai įsibrovė karas. Vis dėlto kultūros rūmuose aktoriai repetuoja graikų pjesę, o šokėjai, kareiviai ir darbininkai ateina į batsiuvio Sevelijaus saloną pasitvarkyti avalynės.
Marš, marš, Tra-ta-ta! („March, March! Tra-ta-ta!“, rež. Raimondas Vabalas)
Kaimyninėse amžinai besikivirčijančiose šalyse Centijoje ir Grošijoje gyvena įsimylėjėliai Zigmas ir Jadzė. Naktimis jie vaikšto per sieną, kurią saugo vienodi palankūs „kūmai“. Vieną rytą po audringos nakties Grošijos majoras Varnalėša netyčia įkrenta į gatvėje neatsargiai atidarytą kanalizacijos vamzdį. Ieškodamas kaltų („Pasikėsinimas!“), jis beda pirštu į minioje pamatytus Zigmą ir Jadzę ir taip tarp šalių prasideda eilinis karinis konfliktas.
„Mielasis Hansas, brangusis Piotras“ („My Good Hans“, rež. Alexander Mindadze)
1941-ųjų pavasaris. Hitleriui ir Stalinui pasirašius ekonominio bendradarbiavimo susitarimą ir draugystės sutartį, Sovietų Sąjunga mainais už vokišką techniką tiekia Vokietijai žaliavas ir maistą. Vokiečių inžinierius Hansas atvyksta į Sovietų Sąjungą pasigaminti optinių lęšių. Vykdydamas svarbią užduotį stiklo fabrike Hansas padaro lemtingą klaidą- jis neapdairiai perkaitina krosnį ir jos sprogimas sukelia mirtinas pasekmes. Sovietų Sąjungos pareigūnai inicijuoja tragiško įvykio tyrimą. Nuo šiol baimės sukaustyto Hanso likimas daugiausia priklausys nuo jam talkinusio ruso Piotro, mat šis vienintelis matė sprogimą lėmusias aplinkybes. Hansas ir Piotras tampa draugais iš reikalo, bet nuoširdusis rusas nerimauja, kad pavojingų ryšių su vokiečiu nepavyks nuslėpti.
„Tūkstantis ir viena naktis. I dalis: Neramioji“ („Arabian Nights – Volume 1, The Restless One“, rež. Miguel Gomes)
Portugaliją kamuoja krizė. Naują filmą pradėjęs kurti, bet jokios prasmės savo darbe nematantis režisierius pabėga iš filmavimo aikštelės. Sudėtingą užduotį jis paveda gražuolei Šecherezadai. Palikta viena, sukaupusi drąsos mergina stengiasi nenuvilti Karaliaus pasakojamomis niūriomis istorijomis. Pasakotojos žodžius iliustruoja intriguojančiai ir stilingai supinti skirtingiausi kino stiliai, kuriais režisierius mėgina perteikti dabartinį gimtosios šalies portretą. Fiksuojami dokumentiniai kadrai apie atleidimus laivų statykloje. Stebimi be darbo likusių žmonių gyvenimai. Provokuojanti komedija apie finansų magnatų ir lobistų pasimatymą su Afrikos burtininku-šamanu.
„Tūkstantis ir viena naktis. II dalis: Apleistoji“ („Arabian Nights – Volume 2, The Desolate One“, rež. Miguel Gomes)
Antroje dalyje Šecherezada toliau daro viską, kad karalius nenuobodžiautų, klausydamas melancholiškų istorijų apie nelaimingą šalį. Antroji dalis prasideda juodo humoro vesternu apie iš kalėjimo pasprukusį žudiką Simao, kuris nelauktai tampa nacionaliniu didvyriu už neatlyžtamą kovą su valdžios institucijomis. Po atviru dangumi įsiplieskusioje teismo dramoje nagrinėjama 13 karvių vagystė šokiruoja vis absurdiškesniais liudininkų parodymais. Galiausiai protingas Maltos veislės pudelis nusprendžia pakeisti savininkus daugiabučių namų komplekse. Pagaliau atskleidžiamas jautrus paprastų gyventojų portretas, skambant kultinei dainininko Lionelio Ritchie baladei.
„Tūkstantis ir viena naktis. III dalis: Pakerėtoji“ („Arabian Nights-Volume 3, The Enchanted One“, rež. Miguel Gomes)
Finalinėje dalyje Šecherezada išsigąsta, kad vis dėlto jos istorijos gali būti per sunkios. Gražuolė pasprunka iš rūmų, gundomai flirtuoja su žiūrovu, ieško džiaugsmo ir laimės, mėgaujasi laisve senajame Bagdade, kuris filme perkeliamas į saulėtą Viduržemio jūros pakrantę su hipiais, donžuanais, gitaristais ir breiko šokėjais. Prie didžiulio turistinio apžvalgos rato ji susitinka savo tėvą, šis pataria tuoj pat sušvelninti pasakojimų turinį, įpinti optimistinių gaidelių ir dar sykį sužavėti karalių.
