Kontekstas ir siužetas: Paslaptingas keliautojas Elijus (D.Washingtonas) per globalios katastrofos nuniokotą Ameriką jau 30 metų keliauja į Vakarus. Jis yra giliai tikintis katalikas, gal net kunigas, puikiai valdantis ir šaltą, ir šaunamąjį ginklą. Apšepęs vyriškis įsitikinęs, kad turi nugabenti Knygą kažkam, kam ji labai pravers. Elijus įsitikinęs, kad tikėjimas ir religija yra jėga, galinti apsaugoti jį nuo visokio blogio, parodyti kelią į tikslą. Deja, vyriškiui nuolat tenka naudotis savo kardu, nes iš jo visokie banditai kėsinasi atimti gyvybę kartu su kuprine, o vieno apšiurusio miestelio valdovas Karnegis (G. Oldmanas) – ir pačią Knygą, kuri jam suteiktų ypatingų galių valdyti savo krinkančius žmones. Bet Elijus šio turto niekam neatiduos.
Reziume ir įvertinimas: Pastaruoju metu kinuose vėl užderėjo postapokaliptinių filmų. Neseniai matėme, kaip per zombių teriojamą Ameriką keliavo du vyrukai („Zombių šalis“). Gali būti, kad greitai Lietuvoje pamatysime ir C. McCarthy įtaigaus romano „Kelias“ ekranizaciją. Palyginus visas tris istorijas iš karto paaiškėja, kad „Elijaus knygos“ siužetas labiausiai ideologizuotas. Filmo autoriai itin akcentuoja religijos bei jos veikalų svarbą civilizacijai. Elijus simbolizuoja krikščioniškos moralės principų išsaugojimą bet kokiomis sąlygomis. Kita vertus, ir religija, ir „Elijaus knyga“ reikalauja besąlygiškai tikėti ir neuždavinėti jokių kvailų klausimų. Kodėl, pavyzdžiui, Elijus negalėjo atiduoti tos knygos Karnegiui geruoju ir keliauti sau, jeigu mokėjo ją mintinai? Kam tas kraujas, jeigu Kristaus mokymas siūlo atkišti kitą žandą? Tai toks vienas kvailas klausimas (jų yra ir daugiau), kylantis žiūrint šią gražiai nufilmuotą kelionę per sprogimų kraterių žaizdomis nubertą dykvietę. Galima skirti aukščiausius balus už stilistiką ir D.Washingtono vaidybą, bet ideologija ir ypač pabaiga leidžia manyti, kad filmas sukurtas kokios nors religinės bendruomenės užsakymu. O gal tiesiog broliai Hughesai labai religingi.