Tai pirma galimybė prancūzų kino mėgėjams susipažinti su A.Stonio darbais – programoje rodoma dvidešimt režisieriaus darbų, sukurtų nuo 1989 iki 2018 metų.
Nors Paryžius – vienas pagrindinių pasaulio kultūros centrų ir jame meno renginių konkurencija milžiniška, visgi A.Stonio kūrybos retrospektyva sulaukia didžiulio dėmesio. Jos atidaryme pagrindinė Pompidou salė buvo sausakimša, šalies žiniasklaidoje irgi jau yra atsiliepimų apie režisieriaus darbus, salėse rodant filmus – daugybė žiūrovų.
Publikacijas jau paskelbė ir „Le Monde“, ir „Les Cahiers du cinema“, A.Stonys pasakojo, kad trečiadienį numatyti dar trys interviu. „Ir pačiam kiek netikėtas toks susidomėjimas, - 15min sakė A.Stonys. – Nes konkurencija čia didžiulė. Juk ir Jimas Jarmuschas dabar yra atvažiavęs, šimtai parodų ir koncertų. Ir matyti tokiame pakankamai nišiniame kino žanre – poetinėje dokumentikoje – tiek žmonių yra išties smagu“.
Lietuva labai domimasi
A.Stonys sako, kad akivaizdu, jog prancūzai gerai išmano kiną – net ir vidurinėje mokykloje kino mokoma kaip atskiro dalyko. Jis pats galvojo padaryti savo filmų atranką, tačiau griežčiausias prancūzų reikalavimas buvo, kad būtų rodomi visi filmai – nuo pirmojo iki naujausio, taip sudarant galimybę nuodugniai susipažinti su kūryba. Tačiau filmai rodomi ne chronologine tvarka, o apjungiant juos: „Tarsi vyksta cortazariškas žaidimas, šokinėjant nuo filmo prie filmo, taip sukuriant dar naujus akcentus“.
„Ir man atrodo, kad jiems labai svarbu, kad tai, ką jie mato, yra iš Lietuvos. Lietuva jiems yra labai paslaptinga žemė. Manau, kad Lietuvą prancūzai mato, kaip, jeigu imtume kiną, Šarūno Barto ir Jono Meko žemę. Abu paslaptingi, keisti kino kūrėjai. Todėl čia Lietuvos vardas yra ir žinomas, ir mumis labai domimasi. Ir kai pasakai, kad esi iš Lietuvos, išgirsi šūktelėjimą nostalgišką“, - sakė A.Stonys.
Išsilavinę kine
„Dokumentinių filmų kūrimas turbūt yra geriausia profesija, nes ji nukelia į skirtingas vietas – nuo dykumų iki ledynų“, - pirmadienį pristatydamas filmus „Varpas“ ir „Skrydis per Lietuvą arba 510 sekundžių tylos“ pasakojo A.Stonys. Pirmadienį parodyti du filmai – skirtingi tiek tematika, tiek filmavimo technika, tiek trukme. Tačiau abu jie kelia esminius tapatybės, tikėjimo, santykio su realybe klausimus.
Tuo, kad šios kino juostos palietė ir žiūrovus, buvo akivaizdu ir po filmų seanso. Žiūrovai ne tik klausinėjo režisieriaus apie filmus, bet ir pateikė ir savo įžvalgas. Pats režisierius 15min irgi sakė, kad šie susitikimai su žiūrovais – ypatinga patirtis.
„Prancūzai yra labai išsilavinę kine, ir labai retai iš jų sulauksi techninio, kurioziško ar paviršutiniško klausimo, nors kartais visai smagu ir į juos atsakyti ir pasakoti visokius su filmais susijusius anekdotus. Bet prancūzai visuomet klausia iš esmės, ir labai dažnai jų klausimai pavirsta tavo filmo mini analize arba čia pat vietoje gimusia recenzija. Ir tai įprastas dalykas – jie nesako patiko ar nepatiko, jie argumentuoja, aiškina. Ir jei kažkas nepatinka, jie taip pat aiškiai pasako“, - 15min sakė A.Stonys.
Tyla vietoje informacijos
Pirmasis rodytas filmas – 2000 metais sukurtas „Skrydis per Lietuvą arba 510 sekundžių tylos“. Ši kino juosta sukurta pasaulinei parodai EXPO 2000, ir šiame trumpame filme žiūrovai mato įspūdingus Lietuvos vaizdus – Nidos kopas, ežerus ir miškus, Vilniaus senamiestį, Trakus, ir tuomet kuriant šį filmą buvo panaudota moderniausia technika.
Tiesa, A.Stonys pripažino, kad dabar šios pasitelktos technologinės galimybės, kai jau turime dronus, įspūdžio gali ir nedaryti, tačiau tuomet dronai dar nebuvo išrasti, ir daugelis vaizdų iš oro buvo filmuojami rusų gamybos Mi-8 sraigtasparniais: „Tuomet jie buvo vadinami skraidančiais tankais“.
Tačiau ne tik technologiniai sumanymai kėlė iššūkį. A.Stonys pasakojo jau nuo pat pradžių supratęs, kaip skirtingai šią kino juostą įsivaizduoja įvairios institucijos. Režisieriui buvo sakoma, kad filme turėtų būti atspindėta religija, sportas, kultūra ir galybė kitų temų. „Tačiau aš sakiau – turime tik 8 minutes, - sakė jis. – Todėl pasirinkau 510 sekundžių tylos“.
Tyla gali pasakyti apie šalį kur kas daugiau nei informacija.
„Tyla gali pasakyti apie šalį kur kas daugiau nei informacija“, - sakė režisierius, pridūręs, kad ji taip pat suteikia daug erdvės interpretacijoms.
Legenda iš vaikystės
Antrasis pirmadienį rodytas filmas „Varpas“ kalba apie santykį su praeitimi, legendas ir tikėjimą, jis apgaubia poetiška atmosfera. A.Stonys pasakojo, kad idėja sukurti šį filmą kilo grįžtant atsiminimams iš vaikystės – tuomet jis daug laiko leisdavo prie Platelių ežero ir girdėdavo legendą – neva ežero dugne guli paskendęs varpas, atliepiantis garsus iš gelmės. Ar tai tiesa? Ar prie ežero gyvenantys žmonės vis dar pamena šią legendą?
„Pagalvojau, kad būtų įdomu patyrinėti, ar iš tiesų ežero dugne guli tas varpas. Su narų komanda nusprendėme ieškoti to paslaptingojo varpo“, - pasakojo A.Stonys. Beje, filmuojant jis nardė ir pats – tačiau tik iki 29 metrų gylio, nes didesnis gylis nepatyrusiam nardytojui jau galėtų kelti grėsmę gyvybei.
Filmo pradžioje matome nardytojus, kurie sako tvirtai pasiryžę atrasti varpą, ir tiki savo sėkme. Tačiau vėliau matome, kad tos paieškos jau tampa nebe centrine užduotimi, keliami kiti klausimai. „Pradėjome filmą kaip varpo paieškas, tačiau vėliau pradėjau suprasti, kad ieškau kažko kito“, - sakė režisierius.
Problema ne tai, kad pamirštame, problema, kad pamirštame prisiminti.
Jis sako supratęs, kad ne taip svarbu, ar varpas bus rastas, o tai, ar mes jį vis dar prisimename. Ir kas bus, kai paskutinis žmogus užmirš šią legendą?
„Problema ne tai, kad pamirštame, problema, kad pamirštame prisiminti“, - sakė A.Stonys.
Išmoktos pamokos
Viena esminių temų šiame filme – tikėjimas. Matome vieną moterį, kuri teigia, kad varpo dugne nėra, kad tai tik pasakos. O kita moteris ragina varpą visgi surasti. „Ta moteris, kuri sako, kad netiki – jos gyvenime nėra varpo, nėra spalvų. Moteris, kuri tiki, gyvena kur kas gražesnį gyvenimą“, - sakė režisierius.
Jis pats sakė, kad tikėjimas jam yra vienas svarbiausių dalykų: „Būtų be galo vieniša be tikėjimo“.
Visgi jis pripažino, kad ėmęsis ieškoti varpo vėliau jautė dėl to ir gėdą. Gėdą dėl to, kad jis, kaip XXI amžiaus žmogus, visgi turi prisiliesti prie visko rankomis, patikrinti. „Šios legendos paslaptis turėtų likti ežero dugne“, - vieną svarbiausių išmoktų pamokų įvardino jis.
Bauginanti, rizikinga kelionė
Režisierius kalbėjo ir apie kino dokumentikos kūrimo subtilybes. A.Stonio teigimu, šio žanro privalumas, kad jo kūrėjai gali keliauti į sritį, kurioje egzistuoja ne vien faktai. Tačiau kartu dokumentikos kūrėjai išgyvena ir nuolatinę nežinią, suvokimą, kad nebūtinai jų projektai pasiseks. „Tai bauginanti, rizikinga kelionė, be garantijų, kad pasieksi rezultatą“, - sakė A.Stonys.
Tačiau kartu apdovanojanti ir netikėtais atradimais, įžvalgomis, žiniomis. Vienas žiūrovas klausė – kodėl visos filme rodomos varpininkės yra moterys, nėra nei vieno vyro?
A.Stonys sako apkeliavęs daugybę Lietuvos bažnyčių, ir visur atrasdavo varpininkes tik moteris. Tuomet jam buvo paaiškinta, kad tai sena tradicija – moterys padeda žmogui ateiti į pasaulį, moterys jį ir išlydi. Nes varpai nuo senų laikų reikšdavo žinią, kad kažkas mirė.
A.Stonio darbų retrospektyva Paryžiuje tęsis iki lapkričio 18 dienos. Šis projektas - Lietuvos sezono Prancūzijoje 2024 dalis.
15min žurnalisto kelionę į Paryžių apmokėjo Lietuvos kultūros institutas. Teksto turiniui tai įtakos neturi.
