2004 m. Paryžiuje kino studijas baigęs režisierius karjeros pradžioje sukūrė kelis tarptautinės sėkmės sulaukusius trumpametražius filmus. Filmo „Omblina“ scenarijų S.Cazes pradėjo rašyti prieš dešimt metų. „Pirmasis scenarijaus kūrimo etapas vyko penkerius metus. Šis laikotarpis buvo sunkus, nes iš pradžių buvo sudėtinga rasti prodiuserių, kuriems mano scenarijus būtų įdomus. Vėliau, kai laimėjau „Sopadin“ prizą už geriausią scenarijų, atsirado daugiau susidomėjusių žmonių.“
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Stephane'as Cazesas |
S.Cazes pasakoja, kad po sėkmingo scenarijaus įvertinimo susipažino su grupe prodiuserių, kurie padėjo ieškoti finansavimo. „Kaip tik tada ir prasidėjo realus kūrybos procesas, – kalbėjo režisierius. – Prie projekto prisijungė ir garsi prancūzų aktorė Mélanie Thierry, kurios dėka vėliau pavyko surasti filmo platintoją.“
Belgijos vyriausybė nusprendė taikyti mažesnius mokesčius prodiuseriams ir įvesti pinigų grąžinimo sistemą, kurios dėka jiems grąžinama 40 proc. filmo sumos
Filmo „Omblina“ režisierius teigia, kad jo filmas nėra skirtas masinei auditorijai, bet taip pat nėra ir autorinis, todėl tokiam kūriniui platintoją surasti daug sudėtingiau. Dėl finansinių sumetimų S.Cazes filmą nusprendė kurti Belgijoje. „Filmo metu dirbome su dvidešimt vienu vaiku. Prancūzijoje pagal įstatymą su vaiku filmavimo aikštelėje galima dirbti ne ilgiau nei valandą, o Belgijoje – keturias. Dėl to filmavimai vyko ten. Kadangi Belgijoje gyvena tik 6-7 mln. gyventojų, vyriausybei pigiau kurti koprodukcijas.“
Anot režisieriaus, Belgijos vyriausybė ilgai galvojo, kaip pritraukti kino kūrėjus iš Prancūzijos, kol galiausiai nusprendė taikyti mažesnius mokesčius prodiuseriams ir įvesti pinigų grąžinimo sistemą, kurios dėka jiems grąžinama 40 proc. filmo sumos. „Šių dalykų dėka man pavyko sutaupyti 400 tūkst. eurų,“ – pripažino S.Cazes.
Filmo kūrimas Belgijoje neapsiėjo ir be tam tikrų ribojimų: pusę kūrybinės komandos turėjo sudaryti belgai ir pusė filmo turėjo būti nufilmuota Belgijoje. „Kita filmo dalis buvo filmuojama Tulūzoje. Šis filmas buvo prakeiktas nuo pat pradžių. Pats filmavimas truko aštuonis mėnesius ir jis man atrodė šimtą kartų paprastesnis nei pinigų ieškojimo procesas, – pasakojo S.Cazes. – Prieš pat filmavimo pabaigą sužinojau, kad filmų platinimo kompanija, su kuria dirbau, paskelbė bankrotą. Tik po metų pavyko rasti kitą platintoją – šešis mėnesius užtruko popierių tvarkymas, o dar šešis – naujų platintojų paieška. Galiausiai šis filmas pasirodė pusantrų metų vėliau, negu buvo planuota.“
Režisierius skundžiasi, kad po sudėtingo filmo kelio į didžiuosius ekranus nepavyko sulaukti tokio rezultato, kokio tikėjosi: „Filmas buvo rodomas tik 38 kino salėse Prancūzijoje, o tai yra labai mažas skaičius. Kartu su mūsų filmu išėjo dar 18 naujų filmų, todėl į jo peržiūras niekas nėjo. Nauja filmų platinimo kompanija negalėjo mūsų gerai išreklamuoti, todėl į peržiūras nėjo net žurnalistai. Filmą pamatė tik 25 tūkst. žmonių.“
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Stephane'as Cazesas |
S.Cazes Prancūzijoje išskiria dvi rinkas – autorinio ir komercinio kino. Jo manymu, filmui „Omblina“ nesisekė dėl to, kad jis nepriklauso nei vienai iš jų. „Įdomu, kad filmui sekasi festivaliuose – jis patinka žiūrovams, yra laimėjęs įvairių prizų. Gaila, kad prodiuseriai iš festivalių nepragyvens ir kad prarasta daug pinigų, kurių jau nebesusigrąžinsime,“ – finansine nesėkme guodėsi režisierius.
Vis dėlto S.Cazes Prancūzijos kino rinką mato ne vien juodomis spalvomis: „Situacija Prancūzijoje pozityvi tuo, kad filmų daugėja – per metus pasirodo apie 300 naujų filmų. Visiems yra skiriama maždaug 1,2 mlrd. eurų. Bėda ta, kad pinigai nėra tolygiai paskirstomi.“
Prancūzų kino žurnalo „Cahiers du cinéma“ redaktorių Jean-Philippe Tessé sukrėtė jauno režisieriaus nesėkmė: „Nemačiau to filmo, nes nespėju peržiūrėti 18 filmų per savaitę. Sukrečia tai, kad filmo gamybai reikia skirti šitiek laiko – tai nenormalu. Neturi būti taip sudėtinga sukurti filmą, rasti pinigų ir platintojų. Toks ilgas laikas gali priversti režisierių persigalvoti.“
Tačiau J-Ph.Tessé mato būdą, kaip galima išspręsti šią problemą: „Vienas iš situacijos sprendimo būdų galėtų būti principas „Pasidaryk pats“, kuris jau egzistuoja Niujorke. Remiantis juo, filmas kuriamas be didelio biudžeto ir su draugais. Garsus prancūzų režisierius Éric Rohmeras kūrė vadovaudamasis šiuo principu ir niekada nėra prašęs pinigų iš valstybės.“
Sudėtingą kelią įveikęs filmas „Omblina“ pasakoja apie dvidešimtmetę merginą, kuri įkalinta trejiems metams ir, netekusi vilties gyventi geriau, sužino, kad laukiasi. Naujagimį Luką moteriai leidžiama kalėjime auginti iki pusantrų metų, o Omblina užsibrėžia tikslą išlaikyti jį kuo ilgiau.