Kaip rašiau prieš penkerius metus, pirmąsyk atvykus į bet kokį didelio masto kino festivalį jautiesi tarsi įmestas į ugnį. Nežinai kur eiti, kaip ir kur gauti bilietus į konkursinę festivalio programą, kaip veikia tavo turima akreditacija, kaip nusigauti iki kino teatrų. Keliskart pasiklysti, būtinai nuvažiuoji ne į tą pusę arba pražiopsai savo maršrutą, kartais nerandi kino teatro, kartais pavėluoji į seansą arba atvyksti gerokai per anksti.
Visa tai – tarsi privaloma pirmakarčiam kino festivalio lankytojui. Antrasis ir tolimesni vizitai kardinaliai skiriasi nuo pirmojo. Tada jau aukštai iškėlęs galvą gali išvardinti kas yra kas, viešojo transporto sistemą išmanai ne prasčiau už daugybos lentelę ir žinai kiekvieną festivalio smulkmeną. Taip atvykusi į Berlyno kino festivalį ir jo metu vykstančią Europos kino mugę (angl. European Film Market, EFM) jaučiausi ir aš.
Nusileidžiu Schönefeld oro uoste. Jau po dviejų valandų nešina festivalio krepšiu (Berlyne jie – gražūs ir praktiški) ir akreditacijomis (mugei ir festivaliui išduodamos atskiros) stoviu Potsdamo aikštėje.
Nuo šiol visi mano rytai prasidės vienoje iš dviejų Europos kino mugės būstinių – „Martin Gropious Bau“ arba „Mariott“ viešbučiuose. Kiekvieną rytą čia susitelkia didelė akredituotųjų eilė – nors turiu kiečiausią Berlyne galimą gauti akreditaciją, ji atveria ne visas duris. Norėdama patekti į kitos dienos konkursinės programos filmus, turėsiu kiekvieną rytą drauge su kitais stovėti eilėje laukiant bilietų.
Kaip ir visur, galioja taisyklė – kas pirmesnis, tas gudresnis.
Sistema gana paprasta. Kas rytą reikia ateiti prie bilietus išduodančio „langelio“. Pasiėmus šalia esantį popieriaus lapą (čia pateikti filmai ir kiekvieno jų brūkšninis kodas), kasininkei parodyti kokių bilietų tau reikia. Ši, tarsi produktus parduotuvėje, nuskaito nurodytus kodus ir išduoda bilietus į norimus filmus arba praneša, kad jų nebėra. Ir taip kasdien viso festivalio metu. Kažkas tarp loterijos ir apsipirkinėjimo prekybos centre, tik Berlyne. Kaip ir visur, galioja taisyklė – kas pirmesnis, tas gudresnis.
Dėl ligos grėsmės šiemet į festivalį neatvyks maždaug 120 kinų delegacija.
Šniukštinėjant festivalio teritorijoje akys užkliūva už dezinfekcinių priemonių, kurios skirtos koronaviruso prevencijai. Dėl ligos grėsmės šiemet į festivalį neatvyks maždaug 120 kinų delegacija (labiausiai tai pajus EFM lankytojai, kur nebus kelių Kinijos įmonių stendų.)
Dėl draudimų keliauti į festivalį aplenks nemažai kino kūrėjų, negalėsiančių dalyvauti pristatant jų filmus. Likus keletui dienų iki festivalio pradžios, jo organizatoriai taip pat išplatino atmintinę, kurioje kalba apie galimas saugos priemones bei suteikia informaciją apie tai, kaip derėtų elgtis pasijutus blogai.
Siekdami apsaugoti festivalio lankytojus organizatoriai visose festivalį glaudžiančiose patalpose pasirūpino dezinfekcinėmis priemonėmis, kurias ragina aktyviai naudoti. Jas įsigyti aktyviai siūlo ir vaistinės, o apie būtinybę dezinfekuoti rankas bei viruso grėsmę esu informuojama ir viešbučio, kuriame gyvenu, registratūroje.
Nusprendus užsukti kavos į Potsdamo aikštėje esantį prekybos centrą „Arkaden“, manęs laukia ne visai maloni staigmena. Kaip paaiškėja, šiemet festivalio metu nedirbs nei čia esančios parduotuvės, nei greitojo maisto kavinės, visuomet tapdavusios išsigelbėjimu laiko neturintiems festivalio lankytojams.
Neatlaikęs prieš kelerius metus šalia duris atvėrusio prekybos centro „Mall of Berlin“ konkurencijos, „Arkaden“ duris užvers rekonstrukcijai. Gaila, nes būtent čia įsikūrusios pigios greito maisto užkandinės gelbėdavo laiko pavalgyti neturinčius festivalio svečius. Pastariesiems šiemet vėl siūloma valgyti festivalio metu išdygusiuose maisto vagonėliuose, tik šįkart jie nuo prekybos centro „Arkaden“ persikėlė į „Sony“ centro kiemą. Įkišu nosį ir ten. Porcijos – mažos, kainos – didelės, kvapai – neviliojantys, tad gurgiančiu pilvu keliauju ieškoti geresnės vietos vakarienei.
Nepaisant menkais atrodančių nesklandumų, daugiausiai sumaišties ir pasipiktinimo kelia festivalio organizatorių sprendimas šiemet atsisakyti mobiliosios aplikacijos, anksčiau leidusios po ranka visuomet turėti savo dienotvarkę ir informaciją apie filmus.
Informacijos centre paklausus kodėl nuspręsta jos atsisakyti, darbuotojai gūžčioja pečiais ir užsimena, kad tai – bene dažniausiai užduodamas klausimas, keliantis didžiausią lankytojų pasipiktinimą. Nors tiek mugės, tiek festivalio svetainės yra pritaikytos naudojimui mobiliuosiuose įrenginiuose, tiek viena, tiek kita dienotvarkės sekimui yra velniškai nepatogios.
Nieko nepešusi važiuoju namo – reikia pasiruošti rytdienai ir nuspręsti kuriais filmais pradėsiu Berlynalę. Pirmąją dieną festivaliuose visada jaučiuosi pakylėta. Šį jausmą galėčiau palyginti su gimtadieniu, kai žinai, jog šiandien artimieji paruošė tau staigmeną. Tačiau tam, kad ją pamatyti, reikia kiek luktelėti.
Koks bus šiųmetinis festivalis?
Koks bus šiųmetinis festivalis? Panašu, jog triukšmingas, nes Berlynalė dažniausiai neapsieina be didesnių ar mažesnių skandalų. Šiemet vienas jų įvyko festivaliui dar net neprasidėjus. Renginio organizatoriai iki jo pradžios likus kone mėnesiui paskelbė, jog 2020-ųjų festivalyje nebus teikiamas vienas svarbiausių apdovanojimų, vardinis „Alfred Bauer“ prizas, kurį pakeis 70-ojo Berlyno kino festivalio Sidabrinis Lokys, įteikiamas tarptautinės žiuri.
Alfredas Baueris – Berlyno kino festivalio įkūrėjas ir pirmasis jo vadovas, o jo vardo premija nugalėtojams teikiama bene kasmet nuo 1987-ųjų. Paaiškėjo, jog toks sprendimas priimtas išaiškėjus nacistinei A.Bauerio praeičiai.
Sausio 29-ąją pasirodęs laikraščio „Die Zeit“ straipsnis A.Bauer asmenybę nuspalvino naujomis spalvomis – atskleista, jog vyras užėmė aukštas pareigas Reicho tautos švietimo bei propagandos ministerijoje, kuriai vadovavo Joseph Goebbels. Redakcijos nagrinėjami archyviniai failai taip pat liudija, jog A.Baueris buvo nacistų partijos nariu ir aktyviu SA kovotoju, kontroliavusiu Reicho kultūrinį gyvenimą bei medijas valstybės viduje, t.y. šnipinėjusiu kino kūrėjus ir aktorius.
Būtent jis sprendė, kurie jų verti kelionės į frontą, o kuriuos derėtų išgelbėti nuo tarnybos. „Die Zeit“ teigimu, A.Baueris uoliai slėpė nacistinę savo praeitį ir nevengė viešai pasakoti apie tariamą savo pasipriešinimą režimui. 1951-ais tapęs pirmuoju Berlynalės vadovu ir festivalį pavertęs vienu didžiausiu ir reikšmingiausiu Europos kino renginių, vyras šias pareigas iki 1976-ųjų. A.Baueriui mirus, naujoji festivalio vadovybė 1986-ais nusprendė vieną iš festivalyje teikiamų apdovanojimų pavadinti jo vardu ir teikti ją filmams, „kine atveriantiems naujus kelius.“