Apžvelgti lietuviškos animacijos industriją ir jos perspektyvas sutiko Baltijos jūros ir Šiaurės šalių animacijos ir video žaidimų festivalio vadovė Laura Almantaitė bei animatorius ir animacinių projektų vystytojas Tomas Mitkus.
„Iš tiesų Lietuvos animacijos industrija dar tik formuojasi, nors, gana sparčiai ir vienareikšmiškai išgyvena pakilimą,“ – pradėjo kalbą animacijos ir video žaidimų festivalio vadovė Laura Almantaitė. – Neseniai Lietuvoje pristatytas lietuviškas pilno metro animacinis filmas „Gustavo nuotykiai”, parodytas ir bendras Latvijos, Lietuvos bei kitų šalių projektas „Aukso žirgas“. Suprantama, kad yra įvairių nuomonių dėl naratyvo detalių, tačiau vienaip ar kitaip animacinis šių projektų išvystymas galėtų būti vertinamas kaip tikrai didelis pasiekimas.”
Pasak animatoriaus ir animacijos projektų vystytojo Tomo Mitkaus, buvo dvidešimt metų tarpas, kai lietuviška animacijos industrija tiesiog stovėjo vietoje. Vyresnieji animatoriai buvo pratę dirbti prie kitokių sąlygų – vienintelis pirkėjas, kuriam jie turėjo mokėti parduoti savo idėjas buvo valstybė. Taip susiformavo atotrūkis nuo žiūrovų.
Lietuviai animatoriai nesidomėjo naujovėmis, tad ir animacijos industrijos patrauklumo kreivė krito žemyn. Dabartinė karta, jau ragavusi mokslų užsienyje, perprato naujus dėsnius – jų idėjų pirkėjai turi būti ne tik finansuotojai, bet ir žiūrovai. Prie šio virsmo prisidėjo ir globalizmas bei sparti technologijų raida.
Pasak L.Almantaitės Lietuvoje yra net ne viena studija, kuri teikia animacijos gamybos paslaugas pasaulinėms animacijos studijoms. Šios studijos jau užaugo tiek, kad galėtų pačios inicijuoti pilno metro animacinių filmų gamybą.
Juokaudamas T. Mitkus pridūrė: „Tikrai galiu pasakyti, kad lietuviška animacija toli gražu nėra kažkoks merdėjantis lavonas, iš zombio galima sakyti ji pavirto bent jau į Frankenšteiną.”
Vis dėlto, abu pašnekovai pripažino, kad kaimynai latviai ir estai lenkia lietuvius. Profesionalai gali išskirti britų ar prancūzų animacijos stilistiką, užsienio universitetuose yra skaitomos atskiros paskaitos apie estų kuriamą animaciją
Anot T.Mitkaus, tai tik verčia lietuvius pasitempti.
„Šioje industrijoje viskas keičiasi labai greitai,” – kalbėjo animatorius. – Naujos technologijos labai sparčiai vystosi, tad per kelis metus lietuviškoje animacijos industrijoje viskas gali apsiversti ir gerokai pajudėti į priekį.“
Nežinomas genijus yra tiesiog nežinomas
Nors ir esi genijus, jei esi nežinomas, tai tiesiog niekas apie tavo genialumą ir nežino, – T. Mitkus
Jei kalbėtume, ko vis dėlto trūksta lietuviškai animacijos industrijai, abu pašnekovai sutiko, kad labiausiai trūksta reklamos.
„Nors ir esi genijus, jei esi nežinomas, tai tiesiog niekas apie tavo genialumą ir nežino,” – linksmai problemą apibūdino T. Mitkus. – Receptai paprasti – Lietuvoje net nėra man žinomos animacijos industrijos asociacijos. O šioje industrijoje dirba daug talentingų žmonių, bet jie dirba po vieną. Jei visi tie “deimančiukai” susibėgtų ir susijungtų, esu tikras, kad būtų galimybė įgyvendinti tikrai didelius ir žiūrovams patrauklius projektus.“
T. Mitkus pasidžiaugė, kad lietuviai lyg ir išaugo iš tos stadijos, kai jokie animacijos projektai buvo nepradedami, jei valstybė neskiria finansavimo: „Jau dabar kūrėjai pirmiausia investuoja savo laiką, o kartais net savo pinigus, sukonkretina idėjas ir jas pateikia – taip daug lengviau gauti finansavimą. Juk ir tie, kurie skirsto pinigus, turi matyti ugnelę kūrėjų ir vystytojų veiduose, jų norą realizuoti idėją.“
Pasak Baltijos jūros ir Šiaurės šalių animacijos ir video žaidimų festivalio vadovės Lauros Almantaitės jau dabar jos žiniomis yra vystomi mažiausiai du pilno metro animaciniai filmai, o tai jau tikrai nemenka pradžia visam lietuviškos animacijos industrijos sektoriui.
„Animacija – brangi kino rūšis, neretai pilno metro animaciniai fimai kainuoja kelias dešimtis milijonų eurų. Nors amimacija yra viena pelningiausių kino rūšių, pritraukti tokio masto investicijas į animacinio filmo projektus Lietuvoje vis dar yra labai sunki užduotis. Investavimas į kiną šalies viduje, kurį skatina Lietuvos kino centras, dar tik prasideda ir vyksta labai nedidele apimtimi. Reikia labai daug dirbti tam, kad pritrauktume investicijų iš užsienio. Tai yra ir vienas iš svarbiausių mano rengiamo tarptautinio animacijos ir video žaidimų festivalio siekių,“ – pasakojo Laura Almantaitė.
Darbas su animaciniais projektais – lyg santuoka
Animatorius ir animacijos projektų vystytojas Tomas Mitkus pasakojo, kad animacinio filmo kūrimas yra sudėtingas ir ganėtinai ilgas procesas.
„Animacinį filmą sukurti ir pagaminti trunka trejus metus, tai yra tiek, kiek vidutiniškai trunka vedybos Europos Sąjungoje,” – šmaikštavo Tomas. – Kino filmą gali nufilmuoti per dvylika ar trisdešimt pamainų – tiek juk gali pakentėti, o paskui sėdi ir montuoji. Su animacija yra sudėtingiau – kartais per dieną į priekį pasistūmėji kokias dvi sekundes. Ir taip – tris metus. Tad čia labai svarbi komanda ir pati projekto idėja – vesti merginą, kuri galbūt tik truputį patinka, nelabai išeina, juk reikės su ja bent tris metus kartu gyventi.“
Animacijos industrijos perspektyvos
Visame pasaulyje animacija yra labai paklausi kino rūšis, pritraukianti didelę auditoriją. Animaciniai filmai dažniausiai yra skirti šeimai, taigi žiūrovai į sales traukia ne po vieną. Technologijų raida leidžia efektyvinti animacijos gamybos procesus ir sąlyginai juos piginti, tad animacinių filmų gamybos masto augimas greičiausia bus neišvengiamas.
Siekiant išsilaikyti tokioje dinamiškoje aplinkoje, tiek žiūrovams, tiek industrijai svarbu plėsti akiratį. Lietuvoje vis dar nėra daug galimybių pamatyti naujausius ir įdomiausius pasaulyje sukurtus animacinius filmus. Šias spragas bando užpildyti ir Lietuvoje vykstantys kino, taip pat animacinių filmų festivaliai.
„Vasario pabaigoje Klaipėdoje startuojantis Baltijos jūros ir Šiaurės šalių animacijos ir video žaidimų festivalis bus viena iš tų retų, bet puikių progų ne tik pamatyti naujausius ir Lietuvoje dar nerodytus animacinius fimus, bet pabendrauti su jų kūrėjais, užmegzti kontaktus, patiems prisistatyti ir galbūt pradėti vystyti naujus projektus,“ – kalbėjo festivalio vadovė L. Almantaitė. Jei ne kitais, tai dar kitais metais tikiuosi festivalyje pristatyti bent kelis lietuviškus pilno metro projektus.”
