Filmą lydės orkestro, choro ir solistų gyvai atliekamas Giuseppes Verdi Messa da Requiem, kaip buvo sumanyta originaliame šio kūrinio užsakyme. Jono Meko „Requiem“ taip bus išpildytas tik antrą kartą pasaulyje ir taps Pompidou nacionalinio meno ir kultūros centro Paryžiuje inicijuojamos poezijos dienos, šiemet skirtos Jono Meko asmenybei, pagrindiniu renginiu.
Jonas Mekas, laikomas vienu svarbiausių avangardinio kino kūrėjų, buvo taip pat talentingas poetas. Jo darbai atspindi gilų ryšį su kasdienybe, išeivijos situacijos apmąstymus ir gimtųjų Semeniškių ilgesį. Meko kūryba, apimanti vizualiuosius menus, kiną ir literatūrą, ne tik atskleidžia poezijos ir kino sąveiką, bet ir įkvepia naujas kartas eksperimentuoti ir ieškoti naujų raiškos formų. Meko darbai išsiskiria autentiškumu ir asmeniškumu, o jo kūrybinis palikimas neįkainojamas kultūros pasauliui.
Meko „Requiem“ yra gili ir jausminga menininko refleksija apie gyvenimo ir mirties prasmę.
Jono Meko „Requiem“ galime laikyti jo viso gyvenimo apibendrinimu ir atsisveikinimu. Vieną sudėtingiausių šimtmečių žmonijos istorijoje išgyvenęs menininkas filmą pripildo jo kūrybai itin būdingų vaizdinių – gamtos grožio, pievų, kelionių – užfiksuotų skirtingomis kameromis ir pasitelkus įvairias medijas. Į juos įsiterpia ir tragiškos karų, gaisrų ir potvynių scenos, kurias Mekas fiksavo per atstumą, filmuodamas televizijos vaizdus ar laikraščių fragmentus, panašiai kaip kurdamas garsųjį filmą „Lietuva ir Sovietų Sąjungos žlugimas“. Meko „Requiem“ yra gili ir jausminga menininko refleksija apie gyvenimo ir mirties prasmę. Filme gausu jo paties poezijos ir autobiografinių elementų. „Requiem“ ne tik įkūnija Meko kūrybinę ir dvasinę kelionę, bet ir kviečia žiūrovus kartu su juo apmąstyti egzistencinius klausimus.
Būsimas kūrinio atlikimas svarbus ir muzikine prasme: Giuseppes Verdi Messa da Requiem, sukurtą 1874 m., taigi lygiai prieš 150 metų, ir dedikuotą Italijos suvienijimo veikėjui bei rašytojui Alessandro Manzoni, atliks ryškiausi Lietuvos solistai Viktorija Miškūnaitė, Justina Gringytė, Edgaras Montvidas ir Kostas Smoriginas, o LNOBT orkestrui ir chorui diriguos Ričardas Šumila.
Jono Meko „Requiem“ buvo užsakytas Hanso Ulricho Obristo, vieno garsiausių kuratorių, buvusio meno erdvės „The Shed“ Niujorke vyresniojo meno patarėjo, ir Alexo Pootso, tuomečio „The Shed“ vadovo, iniciatyva. Pats Obristas, kalbėdamas prieš instaliacinės kūrinio versijos pristatymą Kremonoje, stebėjosi, kad apie šį kūrinį, vieną ryškiausių jo bendrystės su Jonu Meku elementų, vis dar menkai žinoma.
Anot renginio kuratoriaus Edvardo Šumilos, tai proga dar kartą susipažinti su Jonu Meku. Lietuvoje jau skaitome jo poeziją ir atpažįstame jo poetinę vaizdų kalbą. Paskutinis Meko darbas pateikia ryškų poetinės ir intymios vaizdų kalbos bei monumentalumo lydinį. Čia išryškėja Jono Meko jautrumas kasdienybei, pasauliui ir to, kas vadinama Weltschmerz išgyvenimas, intelektualinis gylis ir gyvenimo grožio liudijimas.
Pompidou centro minima poezijos diena, kurios pagrindine dalimi kaip tik ir taps šis renginys, kasmet skiriama vienai iškiliai asmenybei pagerbti. Prisimenant Jono Meko palikimą, Prancūzijoje ir Lietuvoje vyks gausybė menininko kūrybą pristatančių renginių. Prie šios dienos minėjimo prisideda daug svarbių meno institucijų visame pasaulyje, tarp kurių „Serpentine“ galerija Londone, Marselio tarptautinis poezijos centras, Agnès B. fondas Paryžiuje bei „Microscope“ galerija Niujorke. Renginiai įtraukti ir į Lietuvos sezono Prancūzijoje programą.
Kaip teigia Pompidou centro kuratoriai Jeanas-Maxas Colard’as ir Ines Henzler, „Jono Meko unikali kinematografinė ir poetinė vizija, gebėjimas subtiliai atskleisti kasdienybės grožį ir gilus humanizmas įkvėpė daugybę kūrėjų. Mekas buvo ne tik talentingas menininkas, bet ir aktyvus kultūros puoselėtojas, nuolat siekęs jungti skirtingų kultūrų ir menų atstovus. Jono Meko indėlis į avangardinį kiną ir poeziją yra neįkainojamas. Jo darbai ne tik praturtino pasaulinį meną, bet ir tapo impulsu atsirasti naujoms meno kryptims ir judėjimams. Jo kūryba yra nuolatinis įkvėpimo šaltinis, skatinantis naujas kartas tyrinėti ir plėsti meno ribas. Jonui Mekui skirta poezijos diena yra puiki proga prisiminti ir įvertinti šio iškilaus kūrėjo indėlį į pasaulinę kultūrą, taip pat paskatinti jaunąją kartą atrasti ir žavėtis poezija bei kinu.“ Pompidou centras tikisi, kad šis renginys taps dar vienu tiltu tarp Lietuvos ir Prancūzijos ir padės giliau suprasti bei įvertinti Jono Meko kūrybinį palikimą.
Be pagrindinio renginio, tiek Lietuvoje, tiek Prancūzijoje vyks daug kitų Jono Meko kūrybai skirtų renginių. Lietuvoje planuojamos kūrybinės dirbtuvės jauniesiems menininkams, kuriose bus analizuojama Meko poezija ir filmografija. Prancūzijoje, be kūrybinių dirbtuvių ir poezijos skaitymų, numatomos diskusijos apie Meko kūrybą. Jose dalyvaus žinomi prancūzų ir lietuvių menininkai, kino kritikai ir kiti kultūros lauko atstovai. Meko gyvenimui ir kūrybai skirtoje specialioje parodoje bus eksponuojami jo filmų fragmentai, rankraščiai, laiškai ir kiti asmeniniai daiktai.
Prie poezijos dienos taip pat prisidės Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centras Biržuose: rugsėjo 8 d. skirtingose miesto vietose Meko poeziją skaitys Rita Venskūnienė ir poetas, eseistas Ričardas Šileika. Jono Meko vizualiųjų menų centras Vilniuje pristatys šiai poezijos dienai skirtą audiovizualinę instaliaciją pavadinimu „Daryti gera yra normalu“.
Rugsėjo 14 d., šeštadienį, 16 val. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus Muzeotekos renginių salėje vyks Jono Meko dokumentinio filmo „Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą“ („Reminiscences of a Journey to Lithuania“, 1972 m.) peržiūra. Renginį ves ir filmą pristatys dokumentinio kino režisierius Audrius Stonys. Iškart po seanso, 18 val., vyks diskusija su užsienio svečiais „Jono Meko „Requiem“: pokalbis su Elle Burchill ir Sebastianu Meku“ (moderuos kuratorius Edvardas Šumila, pokalbis vyks anglų kalba). Menininkė ir kuratorė Elle Burchill daugelį metų dirbo su Jonu Meku montuodama jo filmus – jai teko užduotis užbaigti paskutinį Meko darbą „Requiem“. Burchill kartu su Meko sūnumi Sebastianu, kuris rūpinasi tėvo kūrybiniu palikimu, dalysis įžvalgomis ir prisiminimais apie šį filmą ir jo atsiradimo kontekstą.
