– „Liūtą“ pelnėte už geriausią filmą. Kinotyrininkai šneka apie tai, kad filmas nėra vieno žmogaus nuopelnas. Papasakokite apie savo komandą. Kaip jums sekėsi darbuotis?
– Komandos branduolys ganėtinai seniai susiformavęs – prieš tai kūrėme daug trumpų filmų. Pavyzdžiui, su prodiusere Klementina Remeikaite, kostiumo dizainere Arūne Daukantaite dirbame nuo akademijos baigimo. Su gamybos vadove Vaida Židovainyte kūrėme jau ketvirtą filmą.
Filmas susidėliojo iš daug mažų detalių, kurios tiesiog turėjo sukristi.
Operatorius Narvydas Naujalis išvis buvo mano mokytojas, aš buvau jo asistentas. Iš Sigitos Šimkūnaitės taip pat labai daug išmokome. Mes kūrėme studentiškus filmus, o ji jau buvo profesionalė.
– Ankstesniame interviu esate pasakojęs, kad šis filmas buvo filmuojamas 17 dienų. Kaip buvo ruošiamasi šiam filmavimui? Ar buvo daug repeticijų?
– Filmavome 17 pamainų, kurios išsidėliojo per 17 dienų 2020-ųjų rugpjūčio mėnesį. Kadangi filmo veiksmas vyksta Karmėlavoje, vietoje repetuoti negalėjome, todėl su pagrindiniais dviem aktoriais – Gabija Bargailaite ir Giedriumi Kiela – viską apvaikščiojome ekskursijoje. Vėliau jau su operatoriumi ir jo kamera statėmės kiekvieną sceną, kaip kad būtų filme, be visos komandos.
Kitoks kūrinio ilgis nustato ir kitokią specifiką: trumpametražiame reikia viską išvalyti, ilgametražiame užpildyti.
Repetavome Vilniuje, statėme mizanscenas, tačiau jos labai priklauso nuo erdvės. Nemažai kalbėjome apie nuotaiką, o daugiausia repetavome kastingo metu ir ypač su Gabija.
Tad scenarijaus skaitymo su visa komanda nebuvo. Filmas susidėliojo iš daug mažų detalių (kaip epizodiniai vaidmenys), kurios tiesiog turėjo sukristi.
– Tai pirmasis jūsų ilgo metro filmas. Prieš tai daug dirbote su trumpametražiu kinu. Kokį tikslą sau išsikėlėte jį kurdamas?
– Visų pirma jaučiau baimę. Ilgai dirbant su trumpaisiais filmais ir, jei dar truputį sekasi, atrodo, kad nepereisi [šio slenksčio]. Kitoks kūrinio ilgis nustato ir kitokią specifiką: trumpametražiame reikia viską išvalyti, ilgametražiame užpildyti. Taigi ir pagrindinis mano tikslas buvo neiššvaistyti tų pinigų (juokiasi). Juk tai yra šioks toks pasitikėjimas, kurį suteikia. Nenorėjau praleisti šitos progos.
– Kiek teko matyti „Piligrimus“ savo stiliaus jūs neatsisakėte – ryški bareišiška detektyvo linija. Galvoju, ar naujame filme esama sąsajų su „Atkūrimu“? Ar jie vienas kitą papildo?
– Taip, „Atkūrimas“ buvo padarytas iš „Piligrimų“ parengiamųjų darbų pinigų. Tai buvo tarsi pasiruošimas, testinės scenos, priešistorė. Vėliau tik aktoriai susikeitė vietomis.
– Labai įdomu. Šiame interviu norėjau pažvelgti į jus kaip į detektyvo kūrėją. Nežinau, ar galiu taip teigti, bet kaip įsivaizduojate, kas yra geras detektyvas?
– Šiuo atveju kine man svarbu išlaikyti žiūrovo dėmesį. Iš trumpametražio kino atėjęs informacinis dozavimas skirtas tam, kad istorija tęstųsi, o pabaigoje suveiktų emocinis krūvis.
„Piligrimai“ susideda iš dviejų skirtingų sluoksnių – vienas veda žiūrovų dėmesį, o kitas emocijas. Jie vienas be kito negali funkcionuoti. Atsisakius šio pasakojimo būdo, filmo pabaiga, kuri nėra plot twistas, nesuveiks.
Karmėlavoje gali pagauti sustojusį laiką arba kažkokią raiškesnę nuotaiką.
Filme taip pat negalėjau turėti ilgos priešistorės (veikėjai tiesiog sėdasi į automobilį ir išvažiuoja). Taigi žiūrovas po truputį pats narplioja šią istoriją, o veikėjai kartais žino daugiau už jį.
Manau, kad tai siužeto sukūrimo pagrindas.
– Nepaisant to, kad filmas turi įtraukiantį siužetą, pati erdvė yra jums artima. Pats esate iš Karmėlavos?
– Taip pirmus penkerius metus praleidau ten.
– Ką iš jos atsimenate?
– Vietas, kurios sudėtos filme, atsimenu iš vaikystės. Aišku, dabar jos labai stipriai pasikeitė, miestelyje atsirado daug naujų pastatų, kai kurių jau nebėra. Tačiau sugrįžus ten dar kartą, sugrįžo ir jausmas iš vaikystės – paslaptis, baimė.
– Suprantu, kad režisieriui daug lengviau kalbėti filmų kadrais. Vis dėlto pamėginkime įžodinti, koks yra Karmėlavos jausmas?
– Manau, kad Karmėlava nėra kažkuo išskirtinė. Pasirinkau ją, nes šią vietą pažįstu ir norėjau kalbėti apie erdvę už Vilniaus. Kitas režisierius būtų pasirinkęs kitą miestą...
O Juozas (jam dveji metai) užmetė akį, bet jam statulėlė nelabai padarė įspūdžio.
Nežinau, man tiesiog buvo svarbu parodyti tas vietas, kurių dažnai nematome. Be to, mes visi esame kilę iš erdvių, kurios nėra centras. Man daug sunkiau kurti Vilniuje ir pagauti jo nuotaikas, nes čia yra labai daug įvairiausių aspektų. O Karmėlavoje gali pagauti sustojusį laiką arba kažkokią raiškesnę nuotaiką.
– Kai parsivežėte „Liūtą“ namo, kaip reagavo jūsų šeima? Sakėte, kad jūsų sūnus nebuvo nustebęs.
– „Liūtą“ namo parsinešiau tik vakar, kad galėčiau atsinešti pas jus į laidą. Šiaip jis keliauja per rankas.
O Juozas (jam dveji metai) užmetė akį, bet jam statulėlė nelabai padarė įspūdžio.
– Bet jis ir filme nusifilmavo. Kaip jam sekėsi?
– Gerai, turėjome po du filmavimo dublius ir išnaudojome labai daug sausainių.
