Šiame sąraše jis tarp tokių filmų kaip rusų režisieriaus Andrejaus Zviagintsevo „Leviatanas“ (2014), praeitais metais nominuotas „Oskarui“, ar ukrainiečio Sergejaus Loznitsos „Maidanas“ (2014). Visas sąrašas su „The Guardian“ autorės Leslie Felperin komentarais atrodo taip.
„Leviatanas“ (Leviathan, rež. Andrejus Zviagintsevas, Rusija, 2014)
„Geriausio scenarijaus prizą Kanuose pelnęs filmas – labai tvarkingai sukalta drama veikianti keliuose skirtinguose lygiuose. Paviršiuje tai pagrindinio veikėjo – užsispyrusio, atsisakančio parduoti savo šeimos namus, pastatytus brangioje žemėje Barenco jūros pakrantėje, vyro – motyvas. Bet filmas taip pat triuškinančiai demaskuoja korupciją, kuri yra persismelkusi į kiekvieną rusų visuomenės sluoksnį – nuo vietinės valdžios iki ortodoksų bažnyčios. Svaiginantis operatoriaus darbas, puiki vaidyba ir įtraukiantis ritmas taip pat yra šio filmo pranašumai.“
„Maidanas“ (Maidan, rež. Sergejus Loznitsa, Ukraina, 2014)
„Sergejus Loznitsa, režisierius gimęs Baltarusijoje, užaugęs Ukrainoje, o dabar gyvenantis Vokietijoje, 2013 m. gruodį atskubėjo į Kijevą tam, kad įamžintų ypatingus neeilinius Nepriklausomybės aikštėje, vadinamo „Euromaidano“, pilietinio sujudimo, kuris netrukus tapo revoliucija, pradžią. Rezultatas – įstabus, drąsus, asketiškas, tačiau tuo pačiu ir emocionalus, dokumentinis kūrinys. Kameros žvilgsnis sriubos dalinimą, tiek riaušes stebi tuo pačiu ramiu ir įdėmiu žvilgsniu.“
„Pavojingi vaidinimai“ (Dangerous Acts Starring the Unstable Elements of Belarus, rež. Madeleine Sackler, Baltarusija, 2013)
„Pateikdami šį kūrinį sąraše truputį sukčiaujame, mat režisierė yra amerikietė, bet ką gi – pastaruoju metu Baltarusijoje, be abejonės represyviausią iš visų posovietinių šalių režimą turinčioje šalyje, sukuriama ne tiek ir daug filmų. Filme dokumentuojami narsūs pogrindinės Minsko teatro grupės bandymai kurti disidentiškus spektaklius, nepaisant areštų ir policijos brutalumo. Filmas buvo sukurtas iš medžiagos, kuri slapta buvo išgabenta iš šalies, sukeliant herojams ir kūrėjams didelį pavojų.“
„Harmonijos pamokos“ (Harmony Lessons, rež. Emiras Baigazinas, Kazachstanas, 2013)
„Kazachstanas daug kam pirmiausia siejasi su Borato juokeliais apie šią šalį, bet iš tiesų ši santykinai pasiturinti šalis turi vieną stipriausių kino industrijų iš visų posovietinių šalių. Šis filmas vienas geriausių filmų, sukurtų šioje šalyje per paskutinius metus. Sukurta su pedantišku tikslumu visuose kino kūrimo aspektuose, ši istorija apie vienišių berniuką, iš kurio mokykloje tyčiojamasi, perauga į sukrečiančią nusikaltimo ir bausmės, susvetimėjimo, galios ir sudėtingų santykių su gyvūnais analizę.
„Pačiame žydėjime“ (In Bloom, rež. Nana Ekvtimishvili, Simonas Grossas, Gruzja, 2013)
„Gruzija jau seniai žinoma kaip didelius kinematografo talentus auginanti šalis – pradedant vien tokiais autorinio kino atstovais kaip Sergejus Parajanovas ar Otaras Isselianis. O dabar ateina nauja kino kūrėjų karta ir jos atstovai demonstruoja nepaprastą talentą. Tarp jų - Nana Ekvtimishvili. Jos filmas „Pačiame žydėjime“, režisuotas kartu su vokiečiu Simonu Grossu, pasakoja apie įtemptus trylikamečių merginų iš skirtingų, bet panašiai nelaimingų šeimų, tarpusavio santykius. Intymi drama puikiai kertasi su ankstyvo dešimtojo dešimtmečio fonu.“
„Šviesos vagis“ (The Light Thief, rež. Aktanas Arymas Kubatas, Kirgizija, 2010)
„Aktanas Arymas Kubatas parašė, surežisavo ir taip pat suvaidino šioje skaudžioje, bet kartu ir labai komiškoje istorijoje apie elektriką, kuris nelegaliai nutekina elektros energiją iš vietinės vėjo jėgainės į savo nedidelį provincijos miestelį, kuriame elektros nėra. Tuo metu korumpuotas meras planuoja miestelio žemes parduoti kinams. Politinė filmo žinutė yra akivaizdi, bet ji nėra pernelyg akcentuojama, kūrėjui kur kas svarbiau rodyti gyvenimą, tokį, koks yra. Ir tai keri. Pavyzdžiui nuostabi scena, kurioje rodomas tose vietose paplitęs jojimo sportas, kurio pagrindinis uždavinys – jojant pagriebti ožką.“
„Įkaitas“ (The Hostage, rež. Laila Pakalnina, Latvia, 2006)
„Viena produktyviausių latvių režisierių, Laila Pakalnina, yra tikras orginalas – ji yra natūralistiška siurrealistė, kurios keisti, komiški ir stipriai stilizuoti dokumentiniai, trumpo ar ilgo metro filmai negali būti supainioti su niekeno kito. „Įkaitas“ yra vienas iš jos geriausiai plačiajai publikai suprantamų, bet ne ką mažiau savitų bandymų. Filmas pasakoja apie lėktuvo pagrobėją, kuris nusileidžia Rygoje, paima jauną berniuką įkaitu ir prašo trisdešimties milijonų dolerių išpirkos, CD, kuriame būtų informaciją apie Latviją, ir vietinio šokolado. Šis filmas – tai keistas, tačiau savotiškas L. Pakalninos meilės laiškas savo tėvynei.“
„Prieš Parskrendant į Žemę“ (Before Flying to Earth, rež. Arūnas Matelis, Lietuva, 2005)
„Įkvėptas tvirtybės ir gerumo, kurį pamatė, kai jo paties vaikas susirgo leukemija, režisierius A. Matelis į onkologinį skyrių pediatrinės ligoninės viršutiniame aukšte Vilniuje sugrįžo su kamera. Kad nufilmuotų pacientų ir ligoninės personalo, kurie kasdien susiduria su mirtimi, patirtis. Ant popieriaus tai gali skambėti sentimentaliai ir atstumiančiai, bet iš tiesų šis nepaprastai nesentimentalus filmas pasakoja apie tai kartu ir labai dalykiškai, ir su žavingu lengvumu.“
„Kiaulių revoliucija“ (Revolution of Pigs, rež. Jaakas Kilmis, Estija, 2004)
„Ši jaunatviška veiksmo ir nuotykių pilna komiška drama seka grupelę estų paauglių, kurie devinto dešimtmečio viduryje kasmetinės socialistinės vasaros stovyklos metu suplanuoja nedidelę revoliuciją. Tarptautinis leidinys „Variety“ šią drama apibūdino kaip „Mėsos kukulių“ (Meatballs) ir Lindsay Anderson „Jeigu....“ (If....) mišinį, tik su dideliu kiekiu sovietinio kičo estetikos. Po truputį esame supažindami su įvairiais veikėjais – standartiniais paauglių filmų žanro (coming-of-age) veikėjais, kurie tiesiog nori su kuo nors permiegoti, bet tuo pačiu ir bijo būti išsiųsti kariauti į Afganistaną, kai užaugs. Viskas kaip įprasta. Greitai nešvankios linksmybės tampa vis tamsesnės...“
„Koktebelis“ (Koktebel, rež. Borisas Khlebnikovas and Aleksejus Popogrebskis, Rusija, 2003)
„Abiems režisieriams tai buvo pirmasis ilgo metro filmas. Abu po šio puikaus kūrinio autoriai turi įdomias karjeras, nors filmui išėjus, jis buvo kiek užgožtas panašios tematikos Andrejaus Zviaginstsevo „Sugrįžimo“ (The Return), išleisto tais pačiais metais. „Koktebelis“ – tai kelio filmas apie benamius tėvą ir sūnų, pėsčiomis keliaujančius iš Maskvos į Krymą. Tai graži istorija apie tėvų-vaikų santykių dinamiką, savo tapybiška elegancija primenanti amerikiečių režisierius Terrence`o Malicko kūrybą.“
