Tiesa, L.Brašiškis interviu 15min davė tik ką atkeliavęs iš Los Andželo, JAV, į Šanhajų Kinijoje. Šiuo metu jis yra doktorantūros studentas Niujorko universitete.
„Šis vizitas susijęs su disertacija apie ekokiną, kurią dabar rašau. Domiuosi, kaip judantys vaizdai reflektuoja ekologinę situaciją“, – pasakojo L.Brašiškis. Jo tyrimo vadovė – Niujorko universiteto Šanhajaus padalinyje profesorė, kuri apie tai yra parašiusi ne vieną knygą. Šalia to jiedu Šanhajuje žada pristatyti vieną kuratorinę menininkų filmų programą.
Vis dėlto šį kartą interviu 15min kalbamės apie kino sferoje neįprastą reiškinį – dokumentinį garsą.
– Turite tvirtą akademinį pagrindą kino sferoje. Kuo įdomi „Įsiklausykime“ programa?
– Be abejo, ji susijusi su mano interesų lauku, tačiau kartu su A.Zdančiūte norėjome išlaikyti vasaros renginio „Kino stovykla“ dvasią. Deja, dėl pandemijos šis renginys neįvyko, tad su organizatoriais sutarėme įkurti „Kino salą“, o rinkdamiesi temą galvojome, kas būtų aktualu.
Dokumentinis garsas (ne dokumentinio kino garso takelis) – neįprastas derinys, tapęs pagrindine programos ašimi. Galvojant apie dokumentiką kaip žanrą mes įprastai prisimename vaizdus, bet pažvelgus į istoriją, garsas meno praktikose ne ką mažiau svarbus. Dauguma kuriančių dokumentiką specialiai pasitelkia garsą, bandydami perteikti problematiką.
Galime išskirti ir dvi pagrindines temas, kurias „Kino sala“ akcentuoja. Pirma – menininkų aplinkosauginis susirūpinimas, antra – režisierių išryškinamos politinės problemos. Iš čia ir ateina programos pavadinimas „Įsiklausykime“. Kartais kai kurių dalykų negirdime ne todėl, jog nenorėtume. Juk kartais dalykai būna per toli, neturime galimybių to padaryti.
– Kokios politinės problemos, be aplinkosaugos, aptariamos šioje programoje?
– Galima sakyti, kad visi filmai – susiję su šiais klausimais. Štai vien susirūpinimas ekologija jau yra tam tikra politinė pozicija.
Vis dėlto 6 programos filmai yra ganėtinai skirtingi. Renginį pradėjome nuo labiausiai tradicinę dokumentinio kino formą primenančio filmo – Saros Christman „Spiečiaus sezonas“. Jame režisierė etnografišku ir poetišku žvilgsniu pasakoja vienos didelės bendruomenės, gyvenusios Havajuose iki kolonializacijos, istoriją. Dėl įdomių priežasčių filmo žiūra plečiasi nuo mikro iki makro – NASA bendruomenės gyvenamojoje vietoje nusprendė įrengti didžiulį modernų teleskopą, padedantį mokslininkams tyrinėti Marso planetą. Pati S.Christman įvairiuose interviu akcentavo filmo garsą, kuriuo bandė sukurti dialogą ne tik tarp žmonių, bet ir tarp žmonių ir erdvės.
Galiausiai tai puiki proga pandemijos metu įgyti neįprastą patirtį. Antai Ernsto Karelo ir Veronikos Kusumaryati režisuotas „Ekspedicijos turinys“ nukreipia žvilgsnį į žmones, su kuriais, ko gero, niekada gyvenime ir nesusidursime. O Ursulos Biemann „Akustinis vandenynas“ bei Anjos Kanngieser „Audros sūkuryje“ orientuojamasi į natūralios gamtos ir žmogaus santykį. Juo žiūrovui suteikiama galimybė išgirsti dalykus, įrodančius, kad žmogus nėra centrinis šios visatos elementas. Ir be jo egzistuoja daugybė skirtingų ekosistemų. Kodėl taip sakau? U.Biemann „Akustiniame vandenyne“ dokumentuojamas povandeninis gyvenimas, kurį įrašinėdama garsą tiria norvegų biologė-nardytoja.
Vis dėlto, pagrindinė filmo tema – vienas griežčiausių Sirijoje veikiančių kalėjimų, žinomas ir žmogaus teisių organizacijoms.
Lawrence‘o Abu Hamdano filme „Užmūryta neužmūryta“ menininkas veda paralelę tarp Rytų Vokietijoje tuo metu modernių technologijų, skirtų blokuoti „Amerikos balso“ radijo bangas ir šiuolaikinių garsą pasitelkiančių kontrolės mechanizmų. Tai pažįstama ir Lietuvos kontekste, ką paliečia ir Banionis savo „Vaikuose iš Amerikos viešbučio“. Štai L.Abu Hamdanas pats nuvyksta į buvusią įrašų studiją Vokietijoje, kurioje būdavo įrašinėjami socialistinės ir propagandinės laidos. Tai buvo itin moderni tuo metu studija... Vis dėlto, pagrindinė filmo tema – vienas griežčiausių Sirijoje veikiančių kalėjimų, žinomas ir žmogaus teisių organizacijoms. Šioje institucijoje kalėję autoritariniam Sirijos režimui nepalankūs asmenys yra aprašę būdus, kaip garsas naudojamas kalinių tardymui. Pats Sirijos kalėjimas suprojektuotas taip, jog specifinė akustika veiktų ne tik psichologiškai, bet ir fiziškai.
– Galbūt domėjotės dokumentinio garso istorija? Kada menininkai į jį atkreipė dėmesį? Juk pirmieji filmai buvo begarsiai.
– Trečiasis dešimtmetis judančių vaizdų istorijoje labai svarbus, nes patobulėjus technologijai, pagaliau atrastas būdas sinchroniškai įrašyti abu dėmenis. Priešingai nei kai kurie žmonės mano, garsas egzistavo nuo pat kino atsiradimo pradžios. Anuomet buvo pasitelkiami įvairūs įgarsinimo būdai kino teatruose nuo gyvai grojančių instrumentų iki specialių komentatorių.
Taigi istorinis lūžis, įvykęs trečiajame dešimtmetyje, taip pat susijęs su etnografinio kino raida, Harvardo universitete dėsčiusiomis bei filmus kūrusiomis asmenybėmis. Įdomu, kad su jomis tiesiogiai siejasi ir mūsų sudarytos programos kūriniai – „Spiečiaus sezonas“ bei „Ekspedicijos turinys“. Būtent pastarajame išryškinama dokumentinio garso svarba bei kalbama apie etnografinio kino pionierių Robertą Gardnerį, įkūrusį sensorinio etnografinio kino laboratoriją. Ji Harvarde veikia iki šiol.
Vis dėlto, reikėtų pažymėti, kad anuomet etnografai elgėsi ganėtinai kolonialistiškai, rasistiškai.
Nuo šeštojo dešimtmečio R.Gardneris su komanda kaip etnografai vykdavo į skirtingas vietas atlikti tyrimų. Garsą ir vaizdą jie įrašinėdavo kaip lygiaverčius dėmenis. Vis dėlto, reikėtų pažymėti, kad anuomet etnografai elgėsi ganėtinai kolonialistiškai, rasistiškai. Neseniai E.Karelas bei V.Kusumaryati rado R.Gardnerio archyvinės medžiagos iš ekspedicijos į Naująją Gvinėją. Įrašuose galima išgirsti ne tik unikalių garsų, bet ir ne visai etiškų diskusijų...
Bet atsakant į klausimą, tai būtent aštuntajame dešimtmetyje buvo suprasta – įrašius garsą ir jį derinant su vaizdais buvo galima išgauti plačius bendruomenių portretus. Tuo metu etnografai ne vien įrašinėjo interviu su ypatingais žmonėmis, bet savo dėmesį skyrė ir aplinkos įamžinimui.
– Ar nuo aštuntojo dešimtmečio teminėje dokumentinio garso plotmėje atsirado reikšmingų pokyčių, neskaitant technologinės pažangos?
– Kalbant apie socialinę ir etnografinę dokumentiką, vyksta įdomus procesai, kurie ir straipsniuose yra aprašyti. Aštuntajame dešimtmetyje vykęs etnografinis posūkis neatsirado iš niekur – jis susijęs su šeštojo ir septintojo dešimtmečių menininkais, tikėjusiais cinéma vérité ir direct cinema. Tuomet filmavimo kameros pasidarė lengvesnės, režisieriai suprato galintys eiti į gatves, pasaulį, kalbėtis su žmonėmis. Ir taip dokumentika išsikraustė iš kino studijų.
Septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje menininkai ieškojo realybės, bandė ją atspindėti. O štai devintajame dešimtmetyje įvyko dar vienas lūžis, taip pat susijęs su technologijų kaita, interneto, medijų atsiradimu. Tai yra tai, ką vadiname postmodernistiniu laikotarpiu, mat buvo suabejota tiesos, didžiojo naratyvo sąvokomis, žodžiu, realybės perteikimo galimybe. Todėl tuo metu režisieriai ėmė kurti provokuojančia dokumentiką.
XXI a. atsirado straipsnių, teigiančių, jog vėl grįžtama prie tikėjimo realybe. Priežastys yra labai įvairios, bet viena jų – itin nestabili politinė situacija pasaulyje, autoritarinių tendencijų stiprėjimas valstybėse, kurios daug metų puoselėjo demokratiją. Tiesą politiniams režimams palankiai iškraipanti retorika, mokslinių tiesų neigimas, „Fake news“ ir „alternatyvių faktų“ industrijos veikimas verčia kai kuriuos kūrėjus ieškoti faktinės tiesos. Anot jų, mes privalome ją vėl užčiuopti, norėdami atsispirti populistinio nacionalizmo ir skatinamos netolerancijos kitokiems bangai.
