Kitos filmų recenzijos
Režisierius su mylimąja Akvile persikrausto į Bangladešą, norėdami pradėti naują gyvenimą. Pora siekia pereiti į kitą santykių etapą, turi daug lūkesčių ir svajonių. Tačiau jau pirmąją atvykimo į naują šalį dieną užklumpa netikėti rūpesčiai. Akvilę sukandžioja patalinės blakės, kurios filme naudojamos kaip neprisitaikymo naujoje aplinkoje simbolis, lydintis mus beveik visos istorijos metu.
Laikui bėgant buitinių problemų ir kultūrinių skirtumų atsiranda vis daugiau – visi jie rodomi iš Akvilės perspektyvos, jos skundų, nepasitenkinimo gyvenimo sąlygomis.
Filme paliečiamos ir tokios temos kaip lyčių nelygybė rytų šalyse, kai parodoma, kad moterų duše vandens srovės tekėjimo laikas yra normuojamas, o vyrų duše ne.
Visi šie dalykai kaupiasi kaip neigiamos patirtys ir sudužusios viltys. Šias situacijas režisierius epizodiškai pakomentuoja analizuodamas savo istoriją žiūrovui. Vienoje scenoje jis teigia „Kartais aš jaučiu jog mano meilės jausmas yra tinkamas visiems pasauly, aš iš Bangladešo, Akvilė iš Lietuvos, bet jaučiam tuos pačius pakilimus ir nuopuolius“.
Nors visame filme autorius kalba nedaug, tačiau tiek užtenka, kad pajustume jo nuoskaudą dėl mylimos merginos neprisitaikymo svetimoje jai kultūroje. Režisieriaus užkadrinis istorijos komentavimas kartais sudaro įspūdį, jog filmą žiūrėtum kartu su juo, tačiau vis vien viską matytum Akvilės akimis.
Kaip dažniausiai įprasta matyti – meilės istorijos būna pasakojamos, pasitelkiant pozityvius, gerus ir šiltus tarpusavio poros prisiminimus, tačiau šiame filme viskas ne taip. Istorijai papasakoti režisierius pasirenka ne pačius šilčiausius prisiminimus, o nuolatinius ginčus ir nusiskundimus, galbūt bandydamas istoriją papasakoti ne iš savo, bet iš Akvilės perspektyvos, siekdamas ją pateisinti, o galbūt norėdamas suprasti.
Filmui baigiantis pora nueina aplankyti Nuruzzamano Khanno mokytojo, kuris, kaip leidžiama suprasti, yra padaręs nemažą įtaką režisieriui. Atrodo, jog šio asmens vaidmuo šiame filme labai panašus į santykių konsultanto. Galbūt tai paskutinis Khano bandymas rasti išeitį iš nuolatinių nesutarimų poroje. Mokytojas pasitelkdamas savo patirtį filosofuoja, jog siekiant išlaikyti ilgus santykius, abi pusės turi gauti pakankamai erdvės. Panašu, kad erdvės trūkumas ir yra viena iš esminių priežasčių, kodėl pora nesutaria. Tačiau, koks tuomet sprendimas šioje situacijoje, kokia išeitis?
Į šį klausimą atsako paskutinė filmo scena, turbūt vienintelė nufilmuota ne viduje, o lauke. Režisierius, jo mokytojas ir Akvilė ir išeina į laukus leisti aitvarų. Merginai mokantis suvaldyti aitvarą, nuskamba mokytojo žodžiai „tu jau gali paleisti“. Galbūt čia slypi atsakymas į režisieriaus klausimą „kas yra meilė?“. Tai yra sugebėjimas paleisti mylimą žmogų. Meilė įmanoma ten, kur yra laisvė ir erdvė, ten kur ji nevaržoma ir nesuspausta tarp keturių sienų. Pasak Nuruzzamano Khano, kartais meilę gali suprasti tik tada, kai atsiranda fizinis atstumas, padedantis suprasti kito sielą. Per šį suvokimą kūrėjas bando papasakoti savo meilės istoriją iš dabartinės pozicijos, kurioje jiedu su Akvile jau nebe pora.
Tekstas parengtas kino kritikos mokymų programos „Shorts Critics 2022-2023“ metu.
„Shorts Critics“ – kino kritikos mokymų programa, skirta pradedantiesiems kino kritikams, žurnalistams ar kultūros komunikacijos lauke dirbantiems specialistams, kurie siekia gilinti žinias kino kritikos srityje, lavinti įgūdžius tekstų rašymo srityje, įgyti praktinius įgūdžius trumpametražio kino kritikoje. Kino kritikos mokymų programą „Shorts Critics“ organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.
