Akivaizdu, kad paaugliška vasaros patirtis buvo prasminga – S.Coppolos ir „Chanel“ ryšys tvarus ir ilgametis, mados namai parėmė ir naujausią režisierės kūrinį. Tiesa, tai ne vienintelė priežastis, kodėl „Priscilla“ įdomi ne tik kino, bet ir mados kritikams. „Režisierė Sofia Coppola mėgsta juokauti, kad kurdama filmus kostiumų departamente praleidžia gerokai daugiau laiko nei kiti režisieriai. Ji puikiai suvokia ne tik drabužio gamybos procesą ar mados kaip kultūrinio reiškinio svarbą, bet ir tai, kad drabužis ekrane turi savo kalbą“, – įsitikinusi mados žurnalistė Deimantė Bulbenkaitė.
Už pagrindinį vaidmenį filme „Priscilla“ Venecijos kino festivalyje apdovanotai Cailee Spaeny teko nelengva užduotis – įtikinamai suvaidinti ir keturiolikmetę paauglę, ir prie trisdešimtmečio artėjančią jauną mamą. Anot D.Bulbenkaitės, būtent apranga pagelbėjo fiksuoti esminius Priscillos istorijos vingius ir atkartoti į popkultūros istoriją įsirėžusius vaizdinius: pirmus poros pasirodymus viešai, gausiai žiniasklaidoje nušviestas vestuves, kadrus su vienintele judviejų dukra Lisa Marie.
Kino ekranuose regimi Priscillos ir Elvio drabužiai itin tiksliai atkartoja tuos, kokius pora šeštame-aštuntame XX a. dešimtmečiuose iš tiesų dėvėjo. Pasak filmo kostiumų dailininkės Stacey Battat, pravertė ne tik fotografijos, bet ir Presley šeimos namų vaizdai, taip pat – filmą įkvėpusi Priscillos 1985 m. išleista atsiminimų knyga „Elvis ir aš“.
7-ojo dešimtmečio pabaiga žymi ne tik rokenrolo žanro piką, bet ir Elvio įvaizdžio kismą – jis pirmą kartą koncerte dėvi baltą kombinezoną, tapusį jo karjeros viršūnės simboliu. S.Battat pavyko atrasti kompaniją, turinčią originalius kombinezono brėžinius, tad filme matoma sceninė Elvio apranga itin artima originaliai. Tiesa, dėl aktoriaus Elordi ūgio prireikė net keturių primatavimų, kol pavyko pasiekti tinkamas kostiumo proporcijas.
Bene daugiausiai pastangų pareikalavo bandymas atkartoti 1967 m. vykusias poros vestuves ir jų aprangą. „Priscillos vestuvinę nėrinių suknelę pagal egzistuojančias nuotraukas atkūrė „Chanel“ ateljė meistrai, o Elvio kostiumus specialiai aktoriui Jacobui Elordi pasiuvo „Valentino“ mados namai“, – dėmesį į detales atkreipti siūlo filmą „Priscilla“ jau mačiusi mados kritikė D.Bulbenkaitė.
Kaip asmeniškai jai įdomiausią detalę kalbant apie filmo kostiumus pašnekovė išskiria sceną, kurioje Elvis ir Priscilla namuose pozuoja kalėdinei nuotraukai, nors jų santuoka jau byra: „Fotelyje tarsi soste sėdinti Elvis dėvi ryškiai mėlyną įspūdingą sceninį kostiumą, laiko dekoratyvinę lazdą, padažytas akis išryškina akiniais, o veido kontūrus – didžiulėmis žandenomis.
Greta priklaupusi Priscilla, kuri daugybę metų stengėsi atrodyti it moteriškas Elvio atspindys, savo įvaizdžiu jau gyvena kitoje eroje: juodus dramatiškai sukeltus plaukus keičia natūrali spalva, ji dėvi kuklų pastelinių spalvų marškinių ir kelnių derinį. Tarsi pamažu atsiskirianti nuo garsaus vyro, ji pradeda suvokti, kad pavardė jos nebeįpareigoja.“
Kaip pastebi D.Bulbenkaitė, nors Coppolos juostose kostiumai visuomet kuria subtilias nuorodas į personažų vidinį pasaulį ar duoda užuominų apie tai, kas nėra pasakoma, „Priscilla“ šią nebylią kalbą kilsteli į naują lygmenį: „Tiek dėl autentikos, tiek dėl jautrumo jaunos moters istorijai, kurioje jaučiame jos poreikį patikti, prisitaikyti, atspindėti laikmečio idealą, o galiausiai – iš tiesų atrasti save.“
„Priscilla“ – estetiškas, puikiai atskleidžiantis Sofios Coppolos siekį pasakoti jaunų moterų istorijas ir drąsus savo jautrumu kūrinys“, – neabejoja mados kritikė, – „Jaunosios savižudės“ (Virgin Suicides) ir „Marija Antuanetė“ (Marie Antoinette) neretai minimi kaip filmai, padarę didelę didžiulę įtaką mados bendruomenei, o „Priscilla“ jiems nė kiek nenusileidžia.“
