Liudas Mažylis sako, kad tokios idėjos tuometiniame laikotarpyje nebuvo netikėtos – kolonializmas tebebuvo gyvas. „Įvairios to meto valstybės – tokios, kaip Belgija, Danija, arba dar seniau – Portugalija, intensyviai svarstydavo kolonijų klausimą. Grubiai tariant, tam tikru metu net buvo „kolonijų rinka“. Tad Lietuva šiuo atveju nebuvo jokia išimtis ir K.Pakšto idėjos būtų buvusios visiškai priimtinos. Kitas klausimas, ar Lietuva turėjo resursų, ar valdžia to norėjo?“, – kelia klausimus profesorius.
Ar atsarginė Lietuva būtų buvusi kitokia kolonija?
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, kolonijos žlugo viena po kitos – ar toks pat likimas būtų laukęs ir atsarginės Lietuvos? „Nova Lituania“ režisierius su profesoriumi svarsto, kad nebūtinai. „Man atrodo, kad Pakšto požiūris į koloniją skyrėsi nuo Vakarų Europos kolonializmo. Pastarasis žymi tuometinį įsitikinimą civilizacine misija ar paprasčiausią resursų išnaudojimą, vietinių kaip objekto traktavimą“, – pastebi K.Kaupinis.
Pasak L.Mažylio, K.Pakštas norėjo, kad tai būtų tiesiog kita žemė, kita erdvė, o žmonės – tie patys. „Jo įsivaizduojamoje kitoje Lietuvoje galbūt nebūtų buvę čiabuvių eksploatacijos. Ten būtumėme tie patys mes, tie patys lietuviai, todėl kolonijų žlugimo laikotarpiu K.Pakšto projektuota kita – antroji, naujoji, Lietuva nebūtinai turėjo išnykti“, – svarsto L.Mažylis. Tačiau net ir kuriant kitokią koloniją, išlieka klausimas, o kur kraustytis?
Kur gi tie tušti plotai atsarginei Lietuvai?
„Man atrodo, kad K.Pakšto idėjos neįmanomumas ir problema yra ta, kad nėra tokios teritorijos. Jis ieško, ieško, bet kiekvienos savo studijos pabaigoje prieina šią išvadą: tačiau tai nėra ta vieta, kur jau būtų galima padėti tašką ir sakyti – „štai“. Viena vertus, jis atsarginės Lietuvos ieško tam, kad pats pabėgtų nuo kolonizacijos, bet pats supranta paradoksą, kad tai darydamas, jis neišvengiamai vėl įsivelia į tą patį procesą. O tuščių plotų, gerų tuščių plotų, kuriuos galima taip lengvai užimti, jų nėra pasaulyje – nėra pažadėtosios žemės“, – svarsto K.Kaupinis.
Jis ieško, ieško, bet kiekvienos savo studijos pabaigoje prieina šią išvadą: tačiau tai nėra ta vieta, kur jau būtų galima padėti tašką ir sakyti – „štai“.
Vis dėlto L.Mažylis pastebi, kad plotai buvo užimami įvairiais būdais – ne vien atsikraustant į jau egzistuojančią teritoriją. „Čia visaip galima galvoti. Pavyzdžiui, olandai didžiuojasi, kuomet iš jūros atkovoja eilinį sklypą. K.Pakšto idėjos buvo vizionieriškos, tačiau nei valdžią įtikino, nei daug bendraminčių įgijo. Tačiau tai nereiškia, kad to nereikėjo daryti.“ O gal dabar laikai pasikeitė ir vizionieriai – jau girdimi?
Ar šiandien klausytumėmės K.Pakšto?
L.Mažylis atkreipia dėmesį, kad aplinka tokius žmones yra linkusi laikyti keistuoliais ir jie nepelnytai neišgirstami. „Labai dažnai tų „keistųjų“ žmonių įžvalgos, pasirodo, buvę svarbios“, – sako jis, o K.Kaupinis priduria: „Man atrodo, kad dažnai Lietuvoje politinės fantazijos trūkumas kyla iš to, kad mes – labai normalūs, įprasti ir, tam tikra prasme, labai nuobodūs politiniuose sprendimuose.“
„Taip, turime rimto politiko įvaizdį“, – sutinka L.Mažylis. „Net pasakyčiau, kad Lietuvoje geru politiku yra laikomas tas, kuris teisingai ūkiškai mąsto. Juk kam mes formuojame valdžią ir vyriausybę? Kad tvarkingai tvarkytų ekonomiką. O kas ta ekonomika? Lietuviškai – ūkis. Vizionierių mums nelabai reikia. Nors iš tikrųjų dabar gyvename laikotarpyje, kai mums tikrai įsakmiai reikia vizijų – jau vien dėl klimato kaitos“, – apibendrina profesorius.
Visą „Nova Lituania“ režisieriaus K.Kaupinio ir profesoriaus L.Mažylio pokalbį rasite ČIA. O ar filme pagrindiniam filmo herojui galiausiai pavyko įtikinti premjerą perkelti Lietuvą į Afriką, sužinosite šalies kino teatruose nuo birželio 26 d.
„Nova Lituania“ pripažintas geriausiu filmu Atėnų ir Rygos kino festivaliuose, pelnė specialų „Cineuropa“ apdovanojimą Vilniaus kino festivalyje „Kino pavasaris“, o režisierius Karolis Kaupinis buvo paskelbtas geriausiu režisieriumi Vokietijoje vykusiame „goEast“ kino festivalyje. Filme vaidina Aleksas Kazanavičius, Vaidotas Martinaitis, Valentinas Masalskis, Rasa Samuolytė, Eglė Gabrėnaitė. „Nova Lituania“ ANONSAS.
